Praleisti ir eiti į turinį

Algimantas Matulevičius: Neegzistuoja jokie kontrolės mechanizmai

Kadaise tokiu pavadinimu brolis Vytautas, žinomas žurnalistas, sukūrė dokumentinį filmą. Jį norintys dar gali susirasti internete (ar ČIA). Žiūrovai šį filmą kartkartėmis vis įsikelia į socialinius tinklus, ir kadangi jau yra ne viena taip išplatinta kopija, tai manau, kad jį peržiūrėjo per 100 000 žmonių.

Nenoriu kartotis apie keliolikos metų senumo įvykius, juolab kad juos ar bent dalį jų aprašiau ir savo knygoje „Valstybės valdymo užkulisiai“. Tačiau iš laiko perspektyvos daug ką pradedi suprasti aiškiau. Čia, matyt, kaip su tuo senu vynu ar viskiu – kuo ilgiau išlakytas, tuo skanesnis. Bet patys įvykiai, deja, kelia ne tokias malonias asociacijas, juo labiau kad tai prasidėjo nuo šviesaus atminimo saugumo karininko ir diplomato Vytauto Pociūno žūties aplinkybių tyrimo. Man tuo metu teko vadovauti LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK), kuriam ir buvo pavesta ištirti pulkininko išsiuntimo ir žūties aplinkybes. Tačiau, pradėję tą jau istoriniu tapusį parlamentinį tyrimą, mes atskleidėme neregėto masto antikonstituciškai veikiančią grupuotę, žurnalistų pavadintą „valstybininkų“ klanu.

Tada atskleisti faktai prilygo atominės bombos sprogimui ir turėjo taip supurtyti tą neregėtai korumpuotą sistemą, kad ji negalėtų išsilaikyti. Aš asmeniškai tuomet ir mąsčiau, kad būtent taip ir nutiks, bet, pasirodo, klydau.

Tai buvo ženkliai stipresnė ir lankstesnė sistema, kuri sugebėjo savo čiuptuvais kaip aštunkojis apraizgyti ne tik Lietuvos valdžios struktūras, bet ir suaugti su neskaidriu verslu, iš kurio turėjo neribotus finansinius resursus, taip pat – ir su žiniasklaida. To tada dar nesimatė, bet dabar ryškėja, kad buvo turimi ir gana painūs bei rafinuoti ryšiai su įvairiomis užsienio valstybių specialiosiomis tarnybomis – ir draugiškomis, ir priešiškomis Lietuvos valstybei. Štai čia ir slypi jų stiprioji pusė: jie apsimeta, kad padeda NATO, ES arba šiaip draugiškoms valstybėms – Lietuvos partnerėms, o iš tikrųjų, įgiję jų pasitikėjimą, žaidė ir žaidžia dvigubus žaidimus.Tokią gana drąsią išvadą man leidžia daryti daugybė išanalizuotų tiesioginių ir netiesioginių informacijos šaltinių, tarp kurių nemaža dalis – Lietuvos specialiųjų tarnybų slapta (kai kuri jau nebe) informacija.

Čia būtina pastebėti, kad į šią informaciją patenka ir bent dalis mūsų partnerių specialiųjų tarnybų informacijos, kuria yra keičiamasi, taip pat įvairūs kontaktai ir pokalbiai, viešųjų šaltinių – tokių, kaip žurnalistiniai tyrimai, ypač tarptautiniai (tokie, kaip „Wikileaks“, „Panama papers“, „Paradis papers“ ir pan.) skelbta informacija, jos lyginimas ir gili analizė. Čia dar pridurčiau iš gyvenimo išmoktas pamokas viską stebėti ir gretinti.

Kaip pavyzdį galiu paminėti vieną žiaurų ir liūdną faktą. Mes, kurie minėtame parlamentiniame tyrime buvome sąžiningi ir ištikimi Lietuvos Respublikai duotai priesaikai (o man tai ne tušti žodžiai), buvome ir tebeesame įsitikinę, kad V.Pociūną ištrėmė į Baltarusiją tam, kad juo atsikratytų, nes jis jau kėlė pavojų tuo metu VSD galutinai užvaldžiusiai korumpuotai ir Lietuvai nelojaliai grupuotei. O po to jo žūtį dar pagreitino tai, kad jis, būdamas principingas žmogus ir patriotas, sužinojo apie JAV per lietuvius perduotus (suprantama, garsiai neviešinamus) 40 milijonų dolerių, skirtų Baltarusijos opozicijai, kurių didžioji dalis buvo tiesiog pavogta. V.Pociūnas, tai sužinojęs, pasakė, kad netylės. Tiems, kurie tuos pinigus pasisavino, o tai buvo ne baltarusiai, reikėjo V.Pociūną greitai nutildyti – tą jie netrukus ir padarė.

Tiesa, buvo du pasikėsinimai, tik apie pirmąjį žinoma mažai. V.Pociūnas buvo paskirtas į Lietuvos Gardino konsulatą saugumo pareigūnu. Gardine V.Pociūnas, kaip aukšto rango profesonalas, atsidūrė tik todėl, kad juo reikėjo atsikratyti – jis per daug žinojo ir per daug į viską gilinosi. Ir, svarbiausia, jis dirbo Lietuvos valstybei, o ne klanui. Kartą jį, savo automašina važiuojantį iš Gardino, aplenkė sunkvežimis, gabenantis daugiatonę gelžbetoninę konstrukciją. V.Pociūną tuomet išgelbėjo apvaizda. Kažką pajutęs, jis pristabdė savo automobilį, o tuo metu sunkiasvorė konstrukcija ir išvirto ant kelio – V. Pociūnas vos spėjo sustoti. Tačiau pats sunkvežimis tik padidino greitį ir nurūko. O juk vairuotojas, jeigu būtų tik netyčia pametęs tokį gana brangų krovinį, jis neišvengiamai būtų sustojęs.

Įdomu tai, kad ši istorija turi tęsinį. Seimo narys prof. Kęstutis Masiulis man užsiminė, kad kai jo draugas V.Pociūnas jam apie tai papasakojo, jis kreipėsi į faktinį (perkeltine ir tiesiogine prasme – pagal realią įtaką valstybės vadovams) šalies vadovą Vytautą Lansbergį, kuris tada dar buvo ir veikiantis Europos Parlamento narys. Išklausęs šią istoriją, jis K.Masiuliui neva pasakė įsimintiną frazę: „Lai užsirašo…“ O kai K.Masiulis nesupratęs paklausė: kam, išgirdo atsakymą: „Istorijai.“

Negaliu garantuoti šio epizodo autentiškumo, bet jį prisiminiau perskaitęs dienraštyje „Lietuvos rytas“ straipsnį „VSD skandalo pursluose šmėžuoja garsios pavardės“, kuriame ir vėl iškyla profesoriaus pavardė. Cituoju: „Tačiau buvo ir spėjančių, jog tas „Jis“, pagarbiai įvardytas ir D.Jauniškio, yra konservatorių patriarchas V.Landsbergis, kurio interesas esą buvo tas pats – kuo geresni šansai I.Šimonytei. Šios prielaidos šalininkai remiasi tuo, kad D.Jauniškis yra vienas ištikimiausių asmenų V.Landsbergiui. Mat dabartinis VSD direktorius savo karjerą pradėjo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Apsaugos skyriuje, kuris sudarė asmeninės V.Landsbergio apsaugos branduolį. Teigiama, kad jiedu susitikinėja iki šiol…“ (ČIA).

Beje, su šia pavarde sekimo ir informacijos rinkimo skandaluose tenka susidurti ne pirmą kartą. Praeito amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje Nepriklausomybės Akto signataras, šviesaus atminimo Romualdas Ozolas viešai apkaltino V.Lansbergį, kad jo nurodymu KAM II departamentas (karinė kontržvalgyba) jį seka. Tarp kitko, po kelerių metų ši informacija pasitvirtino. Bet niekas į tai neatkreipė dėmesio.

Man pačiam vadovaujant Seimo NSGK, po mūsų atlikto minėto paralamentinio tyrimo ir mano iniciatyva (jaučiant didžiulę priešpriešą) paviešinus dalį tyrimo medžiagos, buvo bandoma suduoti atsakomąjį smūgį, mane apšmeižiant. Tai jiems nepasisekė, bet tam tikrą naudą klanui davė. Nes dar prieš garsiąją buvusio VSD vadovo, KGB rezervo karininko (juo tapo 1989 m.) Arvydo Pociaus kalbą Seime, kurioje buvo mesti pramanyti kaltinimai man ir mums liudijusiems VSD karininkams, pas mane buvo atėjęs pasiuntinys. Jo misija buvo slapta ir labai rimta. Tai buvo buvęs aukštas saugumo karininkas, kuris, įgaliotas VSD žvalgybos karininkų, man pasakė, kad keli jų yra pasiryžę duoti labai rimtus liudijimus NSGK dėl JAV 40 milijonų dolerių pagalbos, kainavusios V.Pociūnui gyvybę. Tačiau po minėtos A. Pociaus kalbos Seimo posėdyje buvo balsuojama.

Čia privalau paaiškinti, kad, svarstant personalijų klausimus, veikia ganaa griežta Seimo Statuto nustatyta procedūra. LR Prezidento įgaliotasis atstovas perskaito Prezidento teikimą atleisti tam tikrą pareigūną, po to atstovas atsako į Seimo narių klausimus ir tuo posėdžio darbotvarkės klausimas pateikimo stadijoje baigiamas svarstyti – apie tai praneša posėdžio pirmininkas. Toliau jau vyksta susitikimai su Seimo frakcijomis, ir klausimas po kelių dienų grįžta į plenarinį, kur tuo pačiu metu vyksta ir svarstymas, ir Seimo nutarimo priėmimas, t.y. balsavimas.

Tačiau mano aprašomu atveju posėdžiui pirmininkavęs Seimo vicepirmininkas Andrius Kubilius, pažeisdamas Seimo statutą, ne tik suteikė galimybę ir tribūną A. Pociui paskleisti melo kupiną dezinformciją, bet net ir laimėti, nors ir laikinai, išlikimą poste. Lieka nesuprantama, kodėl A.Kubilius paskelbė balsavimą, per kurį pasimetę Seimo nariai – daugiausia Darbo partijos balsais – nepatvirtino Prezidento dekreto dėl VSD vadovo A. Pociaus atleidimo. Taip pat labai keista tai, kad Prezidentas Valdas Adamkus, lyg tik tokio rezultato ir laukęs, netrukus atšaukė savo dekretą dėl A.Pociaus atleidimo.

Galbūt skaitytojui per šią procedūrinę painiavą kils neišvengiamas klausimas: o kas čia blogo nutiko? O nutiko keletas labai svarbių dalykų. Visų pirma, aš buvau gavęs informaciją, kad „valstybininkų“ klanas labai išsigando ir suprato, kad jiems nepasiruošus persigrupuoti, jie gali prarasti svarbų įtakos svertą – paties VSD kontrolę. Antra, jiems reikėjo sukompromituoti mane, kaip komiteto pirmininką, ir pašalinti iš NSGK.

Tačiau nei viena, nei kita jiems nepavyko. Bet vieną svarbią pergalę klanas vis dėlto pasiekė: pamatę, kas įvyko, VSD žvalgybos karininkai išsigando, kad ir su jais bus susidorota taip pat, kaip jau buvo susidorota su valstybei ištikimais karininkais V.Damuliu, K. Braziuliu, V.Bieliausku ir kitais. A.Pociaus kalba buvo priimta už rimtą, ir Prezidentas V.Adamkus, užuot ėmęsis aiškintis grėsmes valstybei, visiškai pasidavė klano įtakai ir net sušaukė Valstybės gynimo tarybą – aiškintis dėl KGB rezervisto pramanų. Taip prasidėjęs procesas, kuris galėjo tapti valstybės apsivalymu, netrukus užgeso. Nors mums po kelių mėnesių ir pavyko pašalinti A.Pocių iš pareigų, klanas buvo tik supurtytas, bet ne panaikintas, ir ta piktžaizdė pūliuoja iki šiol.

Tiesa, V.Lansbergio pavardė netrukus ir vėl sublizgėjo labai dviprasmiškomis aplinkybėmis. Po mūsų suduoto klanui smūgio šis netrukus nusprendė dar kartą sumenkinti parlamentinio tyrimo rezultatus. „Pilkuoju kardinolu“ vadinamo Albino Januškos iniciatyva buvo sukurta labai keista lyg ir valstybinė komisija V.Pociūno žūties aplinkybėms tirti. Bet čia svarbu ne pats komisijos sukūrimo faktas, nors tai irgi simptomiška: tie, kurie V. Pociūną šmeižė ir juodino, patys pradėjo rodyti iniciatyvą ir viską „tirti“. Tačiau įdomiausia, kokie asmenys buvo įtraukti į tą komisiją. Tai – profesorius A. Ališauskas, Lietuvos kariuomenės vadas generolas J. Kronkaitis, A.Sakalas („užkūręs“ R. Pakso apkaltos katilą), VSD atstovas be pavardės ir, svarbiausia, V.Landsbergis. Pastarąjį aš per NSGK narę R. Juknevičienę bandžiau atkalbėti, bet ji pasakė, kad profesorius užsispyrė ir labai nori. Tačiau, nors iš viso to gavosi farsas, juo buvo siekiama nukreipti dėmesį nuo tos šokiruojančios realybės, kurią atskleidė mūsų tyrimas. Panašiai vyksta ir su dabartiniu VSD skandalu.

Visų pirma – daug triukšmo. Tuo nereikia stebėtis, taip daroma specialiai, kad triukšmas užgožtų esmę. O esmė – ne tik kad labai nepatraukli, bet net ir kelianti siaubą. Ką kas bekalbėtų, tai yra šiurkštus LR Konstitucijos ir žmogaus teisių pažeidimas. Ir tai kaskart pasikartoja per visus 30 atkurtos Nepriklausomybės metų. Beje, šiuos visus skandalus sieja keli bendri dalykai: pirma – totali gynyba, kad nieko čia tokio; antra – kad tai rusų ranka, kuri nori pakenkti Lietuvai; trečia – tie, kurie aiškina, jog tai neteisėta, apkaltinami ir apšmeižiami; ketvirta – valstybės vadovai visą laiką gina tuos, kurie padarė nusižengimą, o ne tuos, kurie siekia išsiaiškinti tiesą; penkta – visais atvejais nukenčia sąžiningi pareigūnai, kurie ištikimi priesaikai, duotai Lietuvos Respublikai, o ne lojalumą „vadams“ demonstruojantys prisitaikėliai.

Ir šio, ir anksčiau su specialiosiomis tarnybomis sietų skandalų giluminė esmė – totalus savęs sureikšminimas ir įsitikinimas, kad mums viskas galima.

Man teko neseniai išgirsti tokią frazę: tikrinome, tikriname ir tikrinsime. Taip, jie privalo tai daryti, bet tik griežtai laikydamiesi oficialios tvarkos ir nepažeisdami žmogaus teisių.

Tokia situacija susiklostė todėl, kad neegzistuoja jokie kontrolės mechanizmai. Tokiomis sąlygomis ir geri pareigūnai paslysta. Ir ką daryti VSD vadovui, kurį paskyrusi/ęs LR Prezidentė/as ar jos/jo įgaliota/as ištikima/as patarėja/as paliepia „surinkti“ tam tikrą informaciją apie pusšimtį nieko neįtariančių Lietuvos piliečių? Arba jei to paprašo tavo buvęs vadovas, kuriam esi ištikimas, nes jį tapatini su valstybe?..

Šios organizacijos nebe reikalo yra statutinės – jos nedalyvauja politikoje. Deja, tai tik teorija. Kiekvienas žmogus turi savus įsitikinimus ir savo nuomonę, savo simpatikus, kumyrus ir tuos, kurių jis nemėgsta. Mes juk tik žmonės. Turbūt, neskaitant teorinio nedalyvavimo politikoje, bent jau specialiųjų tarnybų vadovai ir pagrindiniai pareigūnai turėtų dar ir viešai deklaruoti savo pažiūras – kaip kažkada nežinia kodėl pajuokos objektu paverstas buvęs STT ir VSD vadovas Povilas Malakauskas. Pasakydamas, kad pagrindinai mąsto dešiniąja smegenų puse, jis aiškiai davė suprasti, kad yra dešniųjų pažiūrų žmogus. Ir man, su juo dirbant bei sprendžiant svarbius valstybei reikalus tai ne tik kad netrukdė, bet net ir padėjo. O štai apie artimus Dariaus Jauniškio ir profesoriaus V.Landsbergio santykius dauguma žmonių, manau, sužinojo tik dabar – iš laikraščio publikacijos. Kaip sakoma, geriau vėliau nei niekada, bet vis tik geriau, kad tai būtų žinoma jau žmogui užimant pareigas. Be to, po 30 atkurtos Nepriklausomybės metų būtų pats laikas pradėti tarnauti išskirtinai Lietuvos valstybei, o ne vadams.

Dar būdamas NSGK pirmininku esu pasakęs, kad,jeigu nebus visaapimančios specialiųjų tarnybų kontrolės, valstybė išsigims, nebus jokios demokratijos. Buvau net paruošęs įstatymo projektą „Dėl specialiųjų tarnybų priežiūros Generalinio inspektoriaus institucijos įkūrimo“. Praėjo per dešimt metų, o dauguma tų, kurie šiandien rimtais veidais postringauja iš TV ekranų, kad puolamas VSD, nieko nepadarė, kad ta priežiūra atsirastų. Kol valstybėje ištikimi Lietuvai pareigūnai bus persekiojami už tai, kad jie laikosi Konstitucijos, o specialiosios tarnybos bus naudojamos politinei įtakai didinti ir „dvaro“ intrigoms regzti, tol mūsų valstybėje ir bus tokia betvarkė bei NEBAUDŽIAMUMAS!

Visa teisėsauga sunkiai „serga“, ir naujojo Prezidento pareiga – rimtai užsiimti šios ligos gydymu.

 

 

Komentarų: 1 »

  1. Aciu, Algimantai ! Pokary, norintys, galejo priesintis ginklu. Dabar “ Nepriklausomos, teisines, klestincios…“ landsberkratines Valstybes runkeliai privalo VRM uzregisyruoti net signalinius pykstukus.
    Ant kiek sitie 75 metams uzsislaptine poststribai my-za i trusikus

    Patinka

Komentuoti: kubusas Atšaukti atsakymą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: