DOVILAS PETKUS: Ko bijo jaunieji konservatoriai

Konkurentų kritika, purvo pylimas, bandymas sumenkinti tavo įvaizdį visuomenės akyse nėra naujiena. Žinojau, kad visa tai įvyks dar tada, kai apsisprendžiau kandidatuoti į Seimą Žirmūnų apygardoje. Susidūriau ir anksčiau, nes niekada nevengiau pasisakyti prieš genderizmą, globalizmą, Holokausto industriją ir kitas ydas, apie kurias kalbėti šiandien draudžia politinis korektiškumas. Ne išimtimi tapo ir DELFI portale pasirodęs jaunųjų konservatorių lygos vieno vadovų V. Vaitkevičiaus straipsnis, kuriame aš, kartu su organizacijos „Pro Patria“ nariais esu kritikuojamas už tai, kad esą per mažai kritikavau ryšiais su Rusija kaltinamą politikę I. Rozovą. Tenka tik stebėtis autoriaus fantazija.

Kokia yra tiesa?

Nors politiniams oponentams labai nepatogu, kuomet tenka nutylėti savo konkurentų ilgamečius darbus, teisybės dėlei užtenka tik priminti, jog tame pačiame DELFI portale dar prieš ketverius metus kėliau klausimus dėl dabar žiniasklaidoje linksniuojamų kitataučių partijų atstovų ir konkrečiai minėtos I. Rozovos. Tada pabrėžiau, jog Rusų aljanso organizuojami šou prie tarybinės armijos paminklų Klaipėdoje akivaizdžiai kertasi su pagarba mūsų valstybingumui, istoriniu teisingumu ir lojalumu Lietuvai apskritai. Nors sakiau, jog tokie dalykai geruoju nesibaigs, o rusakalbių radikalizacija prives ir prie nacionalinio saugumo iššūkių, likau neišgirstas. Renginių metu laidomi raginimai lietuviams nusilenkti savo tikriesiems „išvaduotojams“ tada taip ir liko plačiau nenušviesti. Nei vietos konservatoriai, nei Jaunųjų konservatorių lyga ar TS-LKD vadovybė atskiro protesto tokiems reiškiniams neišreiškė. Tuo metu, matyt, nebuvo rinkimų, tad kam stengtis kovoti prieš Lietuvos niekintojus? Juk tą galime padaryti ir „prie progos“ arba tada, kai jau visas facebook`o burbulas bus įkaitęs taip, jog dėtis tiesiog nebūna kur.

Pats elgiuosi kiek kitaip: kalbu apie problemas tada, kai jos dar nepatraukia susireikšminusių politikų dėmesio, ir stebiu, kokių veiksmų imamasi. Savaime suprantami dalykai neaptarinėjami. Sinoptikai nerašo pranešimų, kad rytoj tekės saulė. Save gerbiantis politologas neskelbia „susirūpinimų“ ir „pasmerkimų“, kai seniausiai kaip antivalstybinė užsirekomendavusi politinė jėga savo veiksmais tą eilinį kartą patvirtina. Jis taip pat nesiima reikalauti pasmerkimų, nes – jeigu tikime teisingumu Lietuvoje – ir taip aišku, kad esant faktiniams įrodymams apie šios politikės nusižengimus, į tai bus proporcingai sureaguota. Rėkauti viešojoje erdvėje apie tai, kas buvo seniai aišku ir aprašyta, kai prasikaltęs pagaunamas už rankų, yra jaunųjų konservatorių lygos vertas užsiėmimas.

LLRA-KŠS yra akivaizdžiai prieš Lietuvos nacionalinius interesus veikianti, Lietuvos geopolitinei orientacijai ir modernaus tautinio valstybingumo projektui nepritarianti partija. Jos šaknys – antivalstybiniame autonomininkų judėjime. Taip šią partiją vertinau ir vertinsiu toliau. I. Rozovos veiksmai ir apie ją atskleista informacija prie to negali nieko pridėti ir nieko atimti. Tokios „naujienos“ galbūt reikalingos ir padeda apsispręsti konservatoriams, ne kartą ėjusiems į koalicijas su lenkų ir rusų politikais ir nemačiusiems tame problemos. Tačiau objektyviai vertinant, jose nieko nauja.

Jeigu kažkas, akylai sekantis mane viešojoje erdvėje pasigedo kokios nors mano nuomonės ar komentaro – aš visada pasiekiamas, klauskite. Manęs, priešingai nei kai kurių kitų, neriboja jokie partiniai pančiai ir dinastiniai pirmininkai, kurie neleistų D. Petkui pasakyti, ką jis galvoja. Jeigu nespėjau čia ir dabar parašyti kokio komentaro facebook`e, nes tuo metu bendravau su Žirmūnų rinkėjais – mae culpa, gerbiamieji, būkit gailestingesni.

Ir visgi, tokios atakos, nors ir yra jau savotiška Lietuvos politinė rutina, yra ženklas, jog konkurentai ypač bijo išties naujos politikos bangos, naujų lyderių ir bręstančios tikrų patriotų kartos. Jie bijo D. Petkaus, V. Sinicos, kuriuos vis dažniau bando įvelti į juodinančius kontekstus. Akivaizdžiai bijo ir Roko Masiulio, kurio galimas įsitraukimas į rinkimus jiems apskritai kelia panišką baimę. Jie nekenčia net prezidento G. Nausėdos už tai, jog šis pareiškė, kad politinei sistemai kaip oro reikia išties naujos ir kokybiškos politinės jėgos. Vargu, ar iš tokio puolamojo stiliaus jie laimi. Greičiau akivaizdu, kad padorumo likučius jie išbarstė kartu su savo naujuoju pirmininku. Net ir patriarchas V. Landsbergis pabrėžė, jog padorių žmonių partijos nėra. Tiesa, jis sako, kad jos ir negali būti. Nesutinku. Padorių žmonių partija ir atitinkama politika ne tik įmanoma. Ji būtina. Ir kaip tik jos labiausiai bijo augantys senųjų, save diskreditavusių partijų klapčiukai.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s