Odė dviems skandalų kadencijoms

 

res

Romas GUDAITIS
RESPUBLIKA

 

GALIMAI! Šis nuostabus žodis lydi mus štai jau dešimtmečiai. Ir gausybę skandalų, ir pričiuptus nusikaltimo vietoj nusikaltėlius, ir tuščius muilo burbulus, kurie lydi skandalus, kadangi teismai nuteisia simboliškai arba ir visai nenuteisia, ir tuomet mes vėl išsižioję varviname seiles dėl naujo skandalo, naujų nusikaltusiųjų ir sensacingo farso ar balagano, vadinkit kaip norit, leitmotyvo – galimai! Galimai teta su ūsais yra dėdė, antra vertus – ji nėra dėdė, tačiau visiškai gali juo tapti, jei bus sušauktos spaudos konferencijos ir kompetentingų įstaigų vadovai ims žongliruoti tuo GALIMAI! Nors man solidūs teisėjai ir žavingos teisėjos bei advokatai nėra tetos ir dėdės, tačiau mane jau įtikino – juk GALIMAI!

Todėl skelbiu: statau tunelį nuo Tauro kalno, per visą Lietuvą ir Žemaitiją, iki Stokholmo. Juk taip bus patogu, žinot, užeiti į skandinaviškus bankus, susitikti ten Lietuvos banko atstovus, įsitikinti, jog niekas rusiškų pinigų neplauna. O kad būtų įtikinamiau – prie šio genialaus plano, ir kad nestuksentumėt smilkiniuosna apie dar vieną durnių, Lietuvoj jais lyja kaip šakaliais kadaise už tvarto – prikergiu, priklijuoju išganingąjį žodelytį – GALIMAI, ir jūs mieli, brangūs ir dar sveiko proto – patikite: tas tunelis tikrai bus pastatytas iki to meto, kai visi, kurie dabar laukia teismų dėl to nuostabiojo GALIMAI, bus nuteisti ir Temidei nukris raištis nuo akių! Juk GALIMAI!

Trikdo tik vienas dalykas. Džiaugsmas, kuris trykšte trykšta iš Respublikos prezidentės akių. Turėtų būti liūdesys ir apmaudas – juk pati skyrė, laimino – ir ką! Dabar… Kodėl drįstame klausti? Juk tokia uoliai išbudavota teismų sistema, toks rūpestingas ganymas, žolytės, ralio – lig valiai, o klusnios avelės ėmė ir išvirto į vilkus, kalenančius dantim: duok kyšį, duok!.. Advokatų mantijos tik plaikstosi, patarėjai stumdosi: imkit!

Ar nieko netrikdo plepalai apie nusikaltimus su tuo GALIMAI?! Atvirkščiai! Su GALIMAI, tariame mes jums, gyventi yra palaima! Smagumėlis ir medus!

Ar gali būti kyšius duodančiųjų ir juos mikliai imančiųjų? Atsakysime: gali, be jokių GALIMAI! Tačiau tiems imantiems ir duodantiems fokusininkams galima prispausti uodegą – ir tik po to garsiai ištrimituoti! O dabar laukia ilga ilga kelionė. Ištriūbinom ant viso svieto be saiko. Be laiko išskalambijom. Jei teisybė, ką teigia triūbinusieji apie savo nuopelnus, tai garsingai apkaltintieji ginsis mūru. Šias eilutes rašantis nesulauks teismų pabaigos. Be jokių GALIMAI. Amžius. Kiti galimai sulauks. Tik kaip teis teisėjai, kada galimai visi žiūrės į jų rankas. Švarios ar galimai… Be to, galimai kaltės nepavyks įrodyti. Galimai kaltų dėl to nebus.

Visa laimė: tunelį pasistačiau. Labai padėjo visi plepantys ir pliurpiantys apie savo pasiekimus, kadangi taip maža Lietuvoje niekais užsiimančių, sekančių, pliurpiančių, pavydinčių, anoniminius skundus kurpiančių, karjeras galimai darančių ir galimai dirbančių valstybės labui. Tunelį pasistačiau, nes svarbiausioji, didingiausioji ir fundamentaliausioji svajonė… Kad pinigai augtų ant medžių?! Ne-e, jei pinigų kišenėse ir sąskaitose daug – nuostabu. Kai ten vieni nuliai – nepadės nė kandidatų debatai ir vargšas iš savo litų monetų išliedintas Vilniuje – be jokių GALIMAI – lietuviškojo lito tėvas profesorius Vladas Jurgutis. Liūdnas, kaip debesis, kadangi iš litų metalo sukniedintas, ir čia, tarp kitko, jokia šventvagystė – galimai tik taip ir gali ainiai atsidėkoti. Dabar, atvirai šnekant, keliauju pėstute su teta, dūlinu optimistiškai su dėde, su institucijų atstovais į Stokholmą ir atgal, tačiau… Ak, kad lietuvį Nobelio premijos laureatą ėmus ir netyčia susitikus… Arba tautietį su lietuviškojo banko projektu švedų džiaugsmui… Atskleisiu kortas: pinigai geriausia cirkuliuoja tuneliu – kuo daugiau plepi, tuo finansų sistema yra tvaresnė.

Vilniuje – skandalas! Pati Respublikos prezidentė, spragsint, žybsint kameroms ir fotokino triukams skleidžiantis vienadieniu žiedu – visuomenė juk turi teisę žinoti, koks galimai diegas esmi! – elegantiškai uždeda man antrankius, juk aš nusižengiau strateginiams valstybės interesams (audringi plojimai), diskreditavau valstybės institucijas (plojimai perauga į ovacijas), todėl GALIMAI! Iš kur pinigai, kaip be Viešųjų pirkimų tarnybos, todėl šis brasletas apyrankėlė ir gėdos žymė, kurios nenuplausite, didžiojo Maironio žodžiais tariant! Trumpai drūtai, buvau sliekas ir dulkė, akimoju virstu žvaigžde ir nacionalinio lygio aferistu! Puikumėlis to korumpuotojo gyvenimėlio!

Galimai blefas nėra melas, pliurpalai nėra plepalai, galimai viskas bus įrodyta, kaltieji sulauks atpildo, juk aš sulaukiau… Galimai reikia užsičiaupti ir tylėti, galimai reikia tik tylėti ir aikčioti. Ak, Jūsų Ekscelencija, kaip jūs pasakėt! Ak, kaip nuostabu, kad jūs galite sakyti – ir už nieką neatsakyti! Ak! Galimai nereikia rausti iš gėdos. Prasmegti skradžiai žemės iš gėdos. Tik komentuoti. Kad visi dėl kiekvieno žodžio apmirtų iš baimės ir akimirkos svarbumo.

Tačiau mano pastatytas tunelis vėl užgriūva, kadangi jis yra viso labo tik blefas.

Tai kas nėra blefas? Tik galimai, galimai, GALIMAI!

Tai ko čia mums jaudintis? Vagis – vogs, aferistas – užsiiminės nešvariais darbeliais, teisėjas – teis, o visus mus nuteis Tasai, kuris aukštybėse. Be GALIMAI. Tad tegu visokio plauko kandidatai galimai turi idėjų, o galimai – visai jų neturi, tegu galimai yra reitingų viršūnėse, o galimai – jų apačiose, tegu Lietuva tuštėja (padėkoti už savo sodybų metaforą Jonui Avyžiui kažkodėl pamiršom), o tuščios kaip puodai tuštučiausi, makaulės barška nuo idėjų pertekliaus, tegu galimai gelbsti mus ir veda galimai verti, o galimai – ir ne… Juk svarbiausia ne darbas, ne tai, ar tu, žmogeli mielas, turi savybių būti naudingas valstybei, o manifestas ir pareiškimas: aš noriu! Jei noriu – tai ir galiu! Štai iš kur tas negalinčiųjų paradas, štai kodėl beveik nėra tokių, kurie ryžtingai trauktųsi į šalį nuo rinkimais (tiksliau jų regimybe) pavirtusios tuštybių mugės. Galimai slaptųjų tarnybų per daug, galimai jų per mažai, galimai jos konkuruoja, kuri gausiausiai pateiks GALIMAI, ir taipogi galimai istorinei mūsų prezidentei reikia efektingų skandalų, kurie pažymėtų jos įstabiąsias dvi kadencijas, o galimai jai – šių dviejų valstybinių darbo mūsų visų labui imitacijyčių jau per akis, nors galimai – ir ne. Juk reikia riboženkliais pažymėti, koks pilkas būsimasis Daukanto rūmų šeimininkas ir kokie bėdžiai mes galimai būsime… Lėlių teatras, patempei už virvučių marionetes – vienos ėmė, kitos davė, trečios atsiskaitė. AŠ pasakiau ir įsiamžinau… Ir įdomiausia: režisierius galvoja, jog niekas to nemato. Kad Lietuva tėra tik mulkių kraštas. Adju, purpt-plest išskrendu istorijon su jumis, mulkiais, dvi kadencijas išvargus, prasiterliojus, o jums – tik kapanotis ir kapanotis… O kame – nepritinka mums su europietiškuoju mentalitetu aiškinti, gud bai! Pasižiūrėkit, purpt aukštybėse, į mano uodegytę pakeliui į Briuselį! Galimai – čia erezija, galimai – kakariekū, galimai nei šis, nei tas, nes apie mūsų gyvenimą reikia postringauti, ištransliuoti tik politologinėm frazėm. Iškilniai, su pauzėm.

Velniai supaisys, Kazio Borutos Pinčiuko čia darbas, tik rašant – mano tuščios kišenės jau šlama ir čeža, negi čia… Už pakarpos vedamas, maukšlinuosi gobtuvą – kad tik Lietuvos žmonės nematytų į šalis lakstančių nedorų akių… Ir štai, dėkui Dievui, spaudos konferencija. Pasirodo, aš galimai prie Seimo ketinau įrengti baseiną su gyvais vandeny knibždėte knebždančiais krokodilais, eina Seimo nariai, visų frakcijų, jaučiasi saugūs ir svarbūs, o baisūs dantys galimai neatsižvelgiant į statutą… Už kiekvieną gyvą galimai suėstą mandato nevertąjį man gresia… Susumavus… Atspėjot – teismas mane išteisins! Lygiai po dešimties metelių! Atsikvėps per tą laiką literatūra, anūkai išaugę būriu nešios lauknešėlius į Lukiškes, žmona išsižadės, draugai, kolegos nustos pažinti, krokodilai gėrėsis paminklu Lukiškių aikštėje… Galimai tai bus kalnelis, galimai – partizanų bunkeris, galimai – šilas, galimai – menas, galimai – šarlatanizmas, galimai – viskas kartu. Pasigiriu po teismus užtampytiems teisėjams, kremtantiems duonos plutą su druska, kad padovanojau šlamančiuosius už krokodilų fermą vietoj Seimo fontano šiam didingiausiam monumentui, o jie susigėdę aiškina: nespėjo… Tik capt, o jie – nesuspėjo paaukot. Jergutėliau aukštielninkas. Tada jie atsigriebia – girdi, mecenuos vamzdžio prie Neries formos žiūronus, pasižiūri pro juos – nuostabus paminklas, ir tikrovė nuostabi, ir žodžiai nesiskiria nuo darbų, o kai nežiūri… Užjaučiu juos. O gal ir ne. Juk mane išsuko Pinčiukas, o jie suklupę priešais Temidę. Padėk ir jiems, prašau Dovinės pelkių kipšo. O jie ar „Baltaragio malūną“ bent skaitė? – teiraujasi Pinčiukas. Galimai?

– Nė velnio! – kertu tarpuragėn velniui. – Juk visi teistieji išteisintieji dėkos Jos Ekscelencijai, vadins JOS erą mūsų istorijos Aukso amžiumi! Labiausiai tai sriūbaus, raudos daugiausia ėmęs ir teisingiausiai išsisukęs, o aš imsiu ir atstatysiu tunelį, ir fūrom dieną naktį šmugeliuosiu paskutines Lietuvos girias savo miškų nekertantiems švedams ligi paskutinio rąstigalėlio, o krokodilų fermą Seimo narių mandagiam gąsdinimui pastatydinsiu tolėliau nuo rūmų, juk fontanas sėkmingai pavogtas pagal strateginį planą, tik tegu man už šį rašinį ordiną greičiau kabina, mirsiu iš laimės, gavęs iš prakilniųjų rankų!.. Greičiau! Man!! Maldauju tokio gražaus ir – už nuopelnus!!! Ordinuko. Pasikarčiau negavęs. Iš anksto dėkoju.

Ir įsileisk tu man kiaulę į bažnyčią – priėmime, po šampano, mano ordinytį laistant, atsiriša liežuvis: girdi, mes anais laikais, per Atgimimą ir Sąjūdį sakėm tiesą, ir už tai mūsų galvyčių neglostė, dar tauziju, per miglas pamenu, jog galimai išsirinkome biografiją suklastojusią prezidentę, o galimai sistema pati ją mums įbruko, valio reitingistams, viešųjų ryšių specialistams, burnų aušintojams apie pinigų nemunus iš Briuselio su medučio krantais, juk eurokomisarė finansų, ne kiti galimi impotentai, jinai su kelnėm! – kad už gražaus fasado ir begalinių iškilmingų ceremonijų mūsų visų interesais – tik intrigos, kiršinimai, savųjų protegavimai, pamenu tauškiau dar apie klausimus profesoriui Vytautui, kam jis iš Signatarų namų balkono neužsiminė apie… Pamenu stačias pataikūnų akis, judančias ausis, pamenu meiliai tolerantišką šypseną: tegu kalba ponas!.. Kaip sakė caras Petras – kalbėk, kad kvailumą tavo mes matytume! Rašyk į sveikatą! Atsipeikėjau gatvėje su špyga taukuota vietoj ordino. Suprantama, visa ir viskas – GALIMAI. Politkorektiškai nuleido jie tave nuo laiptų, cakteli liežuviu Pinčiukas, iš pelkių, rinkiminio komiteto ar eurovizinio popso. GALIMAI.

Auga du ąžuolai. Senesnis – kupliai išsikerojęs, dangų remia, lapoja, bujoja, šaknų jokios vėtros neišraus – jį sodino Jonas Basanavičius su bendražygiais signatarais, be jokių galimai, kitas gi – jaunėlesnis, iš vyresniojo gilės dygęs – ūgtelėjo, tik kai kurios šakos pradėjo džiūti, gal…

Kaip supratote – tai buvo paskutinė idėja, kuri šmėkštelėjo vargšėje galvelėje. Idėja buvo – meninė. Tik užmušė ją, priplojo zyzinčią musę, tik iškėlė mūsų sielų veidrodį, Jos Ekscelencijos didybę į kosmines aukštumas visų nemenkų grėsmių ir išbandymų akivaizdoje – GALIMAI!

respublika

Komentarų: 1

  1. Vėl sovieitiniai laikai, vėl Ezopo kalba, užuot teisiai parašius apie diktatūrinę valstybę.

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s