Vytautas Radžvilas. Vasario 16-osios jaunimo eitynės – visų mūsų reikalas

Patriotinio jaunimo eitynės neabejotinai taps gražiu šventinių renginių baigiamuoju akcentu. Tačiau jos gali tapti ir ypač svarbiu šalies politinio gyvenimo įvykiu. Jomis ne tik bus primintas ir pagerbtas šlovingas šalies istorijos įvykis – 1949 m. vasario 16-osios Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio deklaracija. Šios eitynės taip pat yra proga, nors kiek vėluojant, padaryti tai, kas nebuvo tinkamai atlikta prieš metus – prasmingai paminėti Valstybės atkūrimo šimtmetį. Ne tik 101-ąsias metines.

Argi šimtmečio šventė nebuvo graži? Su jos fejerverkais, spalvingais balionėliais, šimtametrinėmis vėliavomis ir vėliavėlėmis, šventiniais laužais? Tokį nuoširdaus nustebimo įkvėptą klausimą teko ne kartą išgirsti kritiškai atsiliepus apie anos šventės atmosferą ir renginiuose vyravusią dvasią. Dabar kaip tik proga aiškiau ir plačiau išskleisti tada išsakytą mintį.

Prieš metus vykęs minėjimas iš tiesų buvo Šventės simuliakras. Okupacijos laikais skiriamosios linijos buvo daug aiškesnės. Tyli dvasios šventė patriotų sielose bei širdyse, kai viskas buvo suprantama be žodžių. Ir prie aukštesnių medžių ar pastatų slampinėjantys milicininkai, draugovininkai bei „organų“ darbuotojai, nervingai besistengiantys nepražiopsoti akimirkos, kai netikėtai kur nors suplevesuos Trispalvė. Slogi ir niūri, bet akivaizdi tikrovė.

Dabar sunkiau. Vasario 16-oji ne tik nėra draudžiama, bet iškilmingai minima aukščiausiu politiniu lygmeniu ir didžiausiu įmanomu užmoju. Bet toji šventė – simuliakrinė. Nes jos paskirtis – galutinai ištrinti iš piliečių sąmonės ir atminties tai, kas švenčiama. Pačią Lietuvos valstybę. Norint tuo įsitikinti pakanka paskaityti šventės koncepciją.

Joje rašoma: „Vasario 16-oji – pati reikšmingiausia Lietuvos istorijos data. 1918 metais įkurta nepriklausoma moderni piliečių valstybė, kurią turėjo valdyti demokratiškai išrinkta valdžia, ir kartu simboliškai atgaivinta senojoje Lietuvoje (1253–1795 metai) puoselėta Lietuvos valstybingumo tradicija.“ Klastotė bado akis: nutylima, kad toji „moderni piliečių valstybė“ pirmiausia buvo moderni tautinė lietuvių valstybė. Prieš šimtą metų lietuviai tapo valstybine tauta – tokia privalėjo būti pirmoji ir svarbiausia koncepcijos perduodama žinia.  Ši žinia ne tik neperduodama – ją išplauti ir ištrinti iš lietuvių atminties kaip tik ir buvo pagrindinis politiškai „nukenksminto“ šimtmečio minėjimo tikslas. Panašiai 1979 m. siekta paminėti tuometinėje TSRS seniausio Vilniaus universiteto jubiliejų – lyg ir leista pusbalsiu užsiminti, bet kartu reikalauta „neišduoti“, kad tai seniausias universitetas. Kad neįsižeistų „broliški“ Maskvos ir tuometinio Leningrado universitetai.

Kita klastotė: „Moderni Lietuvos valstybė 1918 metais buvo kuriama remiantis visų piliečių lygybės, laisvės ir gerovės principais, tad pirmą kartą Lietuvos istorijoje visi šalies gyventojai, apsisprendę būti laisvi, tapo savo valstybės kūrėjais, o okupacijos metais – jos tradicijos saugotojais.“ Deja, ši valstybė nebuvo visų Lietuvoje gyvenusių tautinių bendrijų kūrinys, kaip norima įteigti šių dienų Respublikos piliečiams. Priešingai, tokios valstybės idėjos kitos tautinės bendrijos tada neparėmė ir priėmė ją tik vėliau, o tiksliau – susitaikė su jos egzistavimu.

Dar keistesnė koncepcijoje peršama ryšio su praeitimi samprata: „Šimtmetis atskleidė, kad mokame iš istorijos gelmės pasiimti tai, ko reikia dabarčiai; jeigu būtina, imamės atsakingo, neretai sunkaus visuomenės ir valstybės tobulinimo darbo; giname laisvę, kai šiai pamatinei vertybei iškyla pavojus; turime drąsos kurti ne tik savo, bet ir Europos bei pasaulio istoriją. Šie dalykai teikia pagrindą didžiuotis atkurtos Lietuvos laimėjimais, įkvepia kurti dabartį ir leidžia viltingai žvelgti į ateitį.“ Kaip matyti, kalbama apie abstrakčią „istorijos gelmę“, bet nematoma reikalo priminti, kad moderniosios Lietuvos Respublikos pradžia ir pagrindinis stiprybę dovanojančios praeities šaltinis gali būti tik XIX a. tautinio atgimimo tėvų iškelta ir paskleista kultūriškai visavertės ir politiškai savarankiškos lietuvių tautos vizija. Apie ją koncepcijoje – nei žodžio. Nepaminėti net J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos vardai. Todėl raginama „viltingai žvelgti į ateitį“, bet – nesisemiant jėgų iš šios tariamai „atgyvenusios“ vizijos ir nesidairant į „jau neaktualius“ jos kūrėjus ir skleidėjus.

Šitaip nutiko todėl, kad Lietuvos Respublikos šimtmetį reikėjo paminėti vadovaujantis ideologine Centro direktyva – tautos ir nacionalinės valstybė yra tik turinčios kuo greičiau išnykti atgyvenos. Jokių nacionalistinių perlenkimų! Minėkite tą savo šimtmetį, bet – tik kaip ES administracinis vienetas!

Simuliakrinės šventės grožybės ir buvo skirtos paslėpti šiai politinei tikrovei. Blizgučiai turėjo kompensuoti nesamą prasmę. Blizgantis paviršius klaidino puikiai. Atsimenantys ir branginantys Lietuvos Respubliką piliečiai buvo skatinami manyti, kad šalies valdžiai tikrai rūpi valstybė. Apžavėtam šventinių renginių ir reginių gausos jų dalyviui neturėjo kilti jokių „nereikalingų“ klausimų. Pavyzdžiui, kaip iš tiesų valstybės šimtmetį minėjusi šalis taip ir neįstengė bent jau tokia didinga proga sukurti sostinėje valstybės reprezentacinę aikštę ir pastatyti paminklą ilgiausiai valdžiusiam 1918 m. Respublikos Prezidentui? Tokių klausimų daug: ar Laisvės gynėjų dieną brukamų neužmirštuolių tikroji paskirtis nėra padėti šią dieną minintiems piliečiams kuo greičiau pamiršti, kad žuvusieji prie TV bokšto krito ne dėl abstrakčios „laisvės“, bet mokėjo gyvybės kainą už tai, kad būtų atkurta toji Respublika?

Šventiniai laužai sostinės prospekte – šaunus sumanymas. Jie gali būti. Tačiau pabūti prie laužų galima ir kaimo gegužinėse. Reikia šio to daugiau – šventės turinį atitinkančių minėjimo formų. Viena iš jų, politiškai telkianti forma – piliečių eitynės. Kitaip negu pastovėjimas ar pasisėdėjimas prie laužo, kuriančios artumo, sutelktumo ir bendro tikslo jausmą. Būtent tas tikslo jausmas tik ir gali vėl paversti Vasario 16-ąją mininčius lietuvius dvasiškai laisva, oria ir išdidžia – iš tiesų savo valstybę švenčiančia tauta.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s