VYTAUTAS SINICA: Apie genderizmą

Vakar teko sudalyvauti LRT laidoje apie genderizmą su Lyčių studijų centro vadove Margarita Jankauskaite. Pagarba vedėjai, drįsusiai kviesti iš tiesų visiškai skirtingų pažiūrų pašnekovus.

Tiesa, taip jau nutiko, kad aš buvau beveik visus kartus nutrauktas, o pašnekovė mano nutraukta nebuvo. Jeigu klausysite įrašą, lyčių lygybę diskusijos kultūros požiūriu įvertinsite patys .

Niekam nepriekaištaudamas, nes pats per daug leidausi į detales, vis dėlto norėčiau sudėti kelis akcentus, kurių pasakyti laidoje neturėjau progos:

a) Pradžioje – du svarbiausi momentai. Pirma, translytiškumas yra psichologinis sutrikimas ir todėl nuo jo kenčiančiam žmogui turi būti padedama psichologinėmis priemonėmis, o ne operancijomis ir ne visuomenės prisitaikymu prie jo sutrikusio savęs suvokimo. Universali taisyklė, kad esant bet kokiam tapatumo sutrikimui (kai žmogus save laiko tuo, kuo nėra), visuomenė neprisitaiko. Bulimikai negydomi riebalų nusiurbimu, diabetikai negydomi psichoterapija. Pasivadinęs Napoleonu arba kinu, arba 60-mečiu, arba šuniuku, jūsų palaikymo nesulauksiu. Visais atvejais bus stengiamasi man padėti susitaikyti su tuo, kas esu iš tikrųjų, o ne prisitaikyti prie mano iliuzijų. VIENINTELĖ išimtis yra lytis. Jeigu žmogus nepriima savo lyties, visuomenė neva turėtų prisitaikyti prie jo fantazijų. Tai nėra teisinga, o žalinga ir pačiam žmogui (kuriam susitaikyti su savimi turėtų padėti psichologai, psichiatrai ir kiti specialistai – tai vyksta ir pavyksta, nors ir kaip nekorektiška apie tai kalbėti), ir visuomenei, kuri yra prievartaujama tikėti ar apsimesti, kad tiki tuo, kas akivaizdžiai prieštarauja jų patiriamai tikrovei.

b) Antra, taip yra (ši unikali išimtis lyties tapatumo sutrikimui sukurta) dėl grynai ideologinių priežasčių. Labai trumpai apie tai. Genderizmas kaip teorija, teigianti, kad lytis gali būti kintanti ir nepriklausoma nuo biologinės lyties yra radikali konstruktyvizmo atmaina, neigianti biologinį apibrėžtumą. Pokariu universitetuose ir visuomenėse išpopuliarėjo visą modernybę lėtai brendusi teorija (tikėjimas?), kad viskas yra sąmonės konstruktai, o ne objektyviai duota prigimties. Prie to prisidėjo naujasis marksizmas, šias idėjas pavertęs politine išsilaisvinimo iš normų ir tapatybių dauginimo programa. Darbininkų klasė netiko išsilaisvinimui, tačiau tikėtasi, kad tam tiks įvairiausios tapatybių grupės, „mažumos“. Taip gimė tapatybių politika (identity politics). H. Marcuse skelbė, kad įvairovė ir skirtumai yra vertingi savaime, o tolerancija turi būti selektyvi – iškelti mažumas ir pritildyti vyraujančias, „dominuojančias“ grupes. Visiems lygiai taikomą toleranciją jis vadino represyvia, nes ši saugo esamus galios santykius. Šios idėjos yra tiesioginis lyčių kvotų, politkorektiškumo, neapykantos kalbos ir kitų absoliučiai antiliberalių naujovių šaltinis. Genderizmas tėra šios tikrovės perkūrimo programos dalis lyčių srityje. Tam pasidavė ir politikai, ir didelė dalis psichologų bendruomenės. Teorijai, kad lytis yra socialiai konstruojama, nepritariantys mokslininkai yra marginalizuojami, jų tyrimų projektai nefinansuojami.

c) Užsiminiau, kad nors lytį lemia chromosomos ir yra tik dvi lytys – vyras ir moteris, esama nepaprastai retų atvejų, kai translytiškumas yra ne tapatumo sutrikimas (psichologinė problema), o realus biologinis reiškinys (fiziologinė problema). Be reikalo užsiminiau. M. Jankauskaitė pasigavo šią tezę sakydama, kad būtent dėl šių žmonių ir reikia įteisinti lyties keitimą ir kitas norimas „translyčių teises“, taip pat, kad šių žmonių yra 2–4 proc. (kiek yra homoseksualų ir transseksualų apskritai ). Nespėjau pasakyti, kad šie fiziškai translyčiai asmenys yra retenybė ne tik visuomenėje, bet ir tarp vadinamųjų transseksualų. Žmonės, tiesiog galvojantys, kad yra/norėtų būti kitos lyties, savo politinėje kovoje prisidengia šiais labai retais iš tiesų kenčiančių žmonių atvejais. Šie atvejai (Klainfelterio, Ternerio, XXY sindromas ir kiti) pasitaiko 1 iš 1000 ar net 1 iš 2500 naujagimių, o ir tada nebūtinai reiškia tokius požymius, kad vaikas pasijustų esantis kitos lyties. Kitaip tariant, tarp pačių tariamų transseksualų (psichologinį tapatybės sutrikimą turinčių žmonių) šie atvejai sudaro vienženklį procentą. Tokių apsigimimų (šiurkštus žodis, bet, deja, taip ir yra) egzistavimas nesukuria trečios lyties ar trisdešimties lyčių, priešingai, kaip buvę, taip ir yra dvi lytys ir mažytė dalis sutrikimų, kurie dažniausiai yra chirurgiškai ir kitaip sutvarkomi, o jei ir ne, nesukuria naujos tikrovės.

d) Čia labai susijęs kitas laidos momentas. M. Jankauskaitė paminėjo, o aš nesureagavau į tai, kad esą gerai, jog dabar vadinamiesiems interseksualams (žmonėms, gimusiems su abiejų lyčių išoriniais požymiais) yra nebepriskiama labiau išreikšta lytis ir taip leidžiama gyventi visavertį gyvenimą, o plinta praktika palikti dvilypius požymius ir leisti pasirinkti sulaukus brandos – būti vyru, moterimi ar, kaip dabar populiarėja tą leidžiančiose šalyse, – nei tuo, nei tuo. Šie žmonės atstovauja penktąją raidę I santrumpoje LGBTI. Raidžių santrumpoje vis daugėja, nes būtent tokiais būdais yra sukuriami vis nauji lyties tapatumai, kur jų anksčiau tiesiog nebuvo. M. Jankauskaitės požiūriu tai yra labai gerai. Mano supratimu, tai siaubingas žmonių gyvenimų žalojimas.

e) Lygiai taip pat neteko progos sureaguoti ir į M. Jankauskaitės tezę, kad reikia „savo translytiškumą atradusiems vaikams“ padėti priimti naująją tapatybę. Čia dar vienas gyvenimų žalojimo atvejis. Vaikų „translytiškumas“ yra paprasčiausias brendimo etapas, kai susidomima lytimi. Nei 8, nei 13 metų vaikas negali būti translytis, nes jis savo lyties tapatumo dar apskritai nėra suvokęs. Ypač JAV ir Skandinavijoje išpopuliarėjusi mada skatinti kitokio lytiškumo ieškojimą (Švedijos darželiuose berniukai rengiami suknelėmis, kad neaugtų stereotipuose) ne tik ženkliai padidino „transseksualų“ skaičių, bet ir ilgainiui lems pastangų atstatyti ankstesnę, prigimtinę lytį gausėjimą, mat nors lyties atstatymas ir taip yra dažnas ir plintantis reiškinys, šie tragiški atvejai ypač būdingi, kai lyties keitimas atliekamas dėl paauglystėje „diagnozuoto“ „translytiškumo“. Vaikai nebūna translyčiai, vaikai būna ideologija užsikrėtusių suaugusiųjų aukos.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s