ALGIMANTAS RUSTEIKA: Partokratija kaip susinaikinimo garantas

Kelionei reikia tikslo, žmogui ir jo šeimai reikia gyvenimo siekių, visuomenei reikia idėjų, kurioms visada kas nors aukojama. Atkūrėm valstybę, norėjom būti saugesni ir turtingesni, tam siekėme būti NATO ir Europos Sąjungoje. Tačiau tą tikslą įgyvendinus naujų neatsirado. Liko valstybė be idėjos, sumoderninta neokomunistinė utopija mažiau dirbti ir daugiau turėti, nepaliaujamai svaiginantis vis naujais vartotojiško rojaus pavidalais ir amžinuoju gyvenimu į skolą.

O Žemė krustelėjo po kojomis ir pasaulis pajudėjo. Byra valstybės, nepaskelbtas gigantų karas dėl įtakų plinta, nesuskaičiuojamų grupuočių, privačių karo kompanijų ir daugelio valstybių tankai važinėja po rūkstančius žlugusių valstybių griuvėsius, kur visi kariauja su visais, o priešiškų pusių generolai rytais susiskambina mobiliaisiais ir tariasi, kur ką po pietų bombarduos. Milijonai atbėgėlių klaidžioja po Europą, kurios esminės permainos neišvengiamos, dėl ko nerimsta milijonai jos šalių piliečių.

Tik mūsų partokratija ir baudžiauninkų elitas toje diskusijoje dėl mūsų pačių ateities nedalyvauja ir mums to neleidžia. Svarbu ką dideli stori vaikinai su storomis piniginėmis nutars – tam jie ir pritars. Kaip net neskaitę pritarė per vieną naktį ES konstitucijai, kuriai niekas nepritarė. Tik bėda, kad dabar nėra net kam pritarti, nes pati Europa nenutarė ir nežino, kur eiti.

Ir Europos, ir viso Vakarų pasaulio elitai nebeturi tikslo be noro egzistuoti sočiai, patogiai ir kiekvienam daryti iš principo viską, kas tik gali šauti į galvą, griežtai prižiūrint ir viską iki mažiausių smulkmenų reglamenuojant valstybės biurokratinei mašinai. Įteisinti juridiškai visus, kokie tik įmanomi, visus iki vieno norus, geismus ir pagalvojimus.

Kultūra yra nuolat kuriama vertybių sistema, civilizuotumas be vertybių skalės paprasčiausiai neįmanomas, laisvės pasaulyje priimta ginčytis ir kritikuoti. Didžiojo kosmopolitinio eksperimento, kur viskas vienodai reikšminga ir teisinga, erdvėje vertybinė diskusija pakeičiama prievole teigiamai vertinti kitoniškumą ir atsisakyti savo žodžio laisvės ir savęs paties.

Po laisvės vėliavomis prievarta diegiamos laisvės be atsakomybės, teisės be pareigų ir visuotinė asmeninio gyvenimo kontrolė yra ne idėja, o idėjų sunaikinimo ideologija. Minios, einančios demonstruoti už juos sprogdinančius, prievartaujančius ir niekinančius, atsisakančios ginti savo tūkstantmetės civilizacijos vertybes ir pasiryžę savanoriškai ištirpti kitoniškume, yra nebe visuomenė, o savižudžių bepročių sekta.

Esame nebeatskiriama Vakarų pasaulio dalis ir nėra vietos, kur būtų galima pasislėpti nuo realybės, kurioje vis mažiau net iliuzinių idėjų pagrindo, apie kurį būtų galima susivienyti. Krikščioniškosios kultūros kaip civilizacijos išlikimo vertybinio pamato tolerantiškasis, labiau už savo tautas mylintis viską, kas svetima, Europos Sąjungos elitas atsisako, palikdamas tik bankrutavusią neoliberalumo ir multikultūralizmo idėją, kurią išeinantieji gins iki paskutinio rašalo lašo.

Dalis pelnų, paaukotų socialinei ramybei nusipirkti, išaugino begalines pašalpų valgytojų armijas, o visuomenės supriešinimas, užmaskuotas beribių teisių siekiais ir labdaringais gerumo žaidimais, pavertė ją apatiška, amorfiška mase, bejėge prieš išorines grėsmes. Demokratinėje Europoje diskusijų apie daugumos ir mažumos teisių derinimą ir mažumos pareigas jau nebeliko, baigiamas dirbtinai kurti burbulas, kur vienų laisvė tapo kitų pareiga, bet pareigos atsižvelgti į kitus laisviesiems negalioja.

Vienpusį solidarumą ir supratimą be atsako bandoma instaliuoti nuomonių diktatūra, kas iš principo neįmanoma ir tą supranta patys diegėjai. Todėl visa valstybės jėga siekiama viešajame diskurse įtvirtinti prievartinę šventųjų karvių “įvairovę“, proteguojančią vienus ir smerkiančią kaip “neapykantos kalbą“ bet kokią kitokią nuomonę.

Viena visuomenės dalis turi nuolankiai išpažinti amžinąją prigimtinę nuodėmę prieš kitą, atgailauti ir “persiauklėti“, prisiimdama vis naujus kaltinimus ir tenkindama vis naujas visada teisių socialinių lepūnėlių pretenzijas. Tampa privaloma atsisakyti ne tik savo vertybių, bet ir teisės vertinti, nepaisyti savo pažiūrų ir tylėti, kitaip būsi apkaltintas netolerancija ne vien morališkai, bet jau ir baudžiamosios teisės priemonėmis.

Mes bijome tiesos ir meluojame savo žmonėms – taip elgiasi pralaimėtojai. Valstybių pavidalai išauga iš tautų kultūros ir nėra eksporto objektas. Civilizacija, neturinti vertybių, už kurias žmonės ryžtųsi numirti, gali būti teisinga ir popieriuje graži, bet visada bejėgė neteisingame ir negražiame realybės pasaulyje, kur nugali ne teisingesnis ir teisesnis, o tas, kuris nieko negaili, visų pirma savęs.

Iš begalinėmis naujų mokesčių schemomis surenkamų biudžetų patrupinama socialiniam aprūpinimui – tai trumpuoju laikotarpiu leidžia išvengti kritinės liumpenizacijos masės ir socialinių neramumų, o korporacijos gali netrukdomai užsiimti pinigų darymu. Ir visiems būna gerai, kol socialinė sistema neišsisemia ir nepaaiškėja, kad viskas blogai. Kosmopolitiniame šiltadaržyje auginamų išlaikytinių generacijos demoralizuoja visuomenę, nes įvykęs procesas praktiškai negrįžtamas.

Valstybės, nebesugebančios kontroliuoti didžiųjų korporacijų veiklos, pačios nuo jų priklausomos ir kontroliuojamos, nepatenkintųjų maišto prevencijai susikoncentruoja į visuomenės sąmonės totalinę kontrolę, kuri laikui bėgant tampa ir visuotiniu mąstymo būdu. Reformų troškulys virsta vis didesnės kontrolės ilgesiu ir protestuojantieji prieš nelaisvę ateina prievarta įgyvendinti “geresnes laisves“ ir “teisingesnį“, orvelišką visuomenės gyvenimo reglamentavimą iki mažiausių buitinių smulkmenų.

Jau vykdomas ir tolesnio Europos federalizavimo planuose numatytas tautų ištautinimo, valstybių išvalstybinimo, multikultūralistinių kliedesių realizavimo projektas – tai Europos savasties sunaikinimo ir civilizacinės mirties modelis, kuris bus atmestas realaus gyvenimo ir neišvengiamai ateisiančių naujų sprendimų priėmėjų. Elitų nesugebėjimas suvokti natūralios įvykių eigos ar bandymai sustabdyti atsinaujinimą gali tik apsunkinti procesą ir padaryti jį visuotinai pavojingu.

Biurokratijos laikas baigiasi ir į areną išeina tikri, gyvieji žmonės. Procesas jau prasidėjo, permainų būtinybės nesupratę, nenorintys keistis politikai ir vyriausybės bus nušluoti jų pačių sukurtų ir išlepintų visuomenių nepasitenkinimo. Augančio nestabilumo ir įtakos persiskirstymų laikais didžiausias pavojus gresia mažoms, paribio zonos tautoms ir valstybėms.

Kaip išgyventi Lietuvai globaliam pasaulyje tarp galingų ir turtingų valstybių, kenčiančių nuo politinės bejėgystės ir valdininkijos visagalybės? Kaip sustabdyti Europos byrėjimą, kai tam pastangų, išskyrus tuščias kalbas apie vienybę, nematyti? Ar mūsų dabartis, ateitis ir lemtis – tapti nereikšminga ir nesavarankiška, realų valstybingumą praradusia federacinės Europos Sąjungos pasienio provincija?

Ateina išbandymų metas. Išsivaikštančiai tautai ir tirpstančiai valstybei vėl kyla grėsmė per keletą kartų išnykti, palikus tik pavadinimą žemėlapiuose, skyrelį istorijos vadovėliuose ir padriką, save praradusių žmonių minią, nebežinančią savo kalbos, istorijos ir praeities. Apsispręsti ir spręsti teks visiems ir kiekvienam.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s