Kauniečiai už gyvąją Lietuvą
Tada pakilusius su gėlėmis lakūnus galėjo ilgam įkalinti ar numušti. Tada dar galėjo atgriaudėti ir sutraiškyti tankai – ir atvažiavo, ir traiškė, bet nebijojom. Dabar niekas nežudys, bet ar išeitume į naują Baltijos kelią? Ne tik už Nepriklausomybę, bet ir už Laisvę? Atsakymą žinote – ne.
Mes priversim jus būti tokiais kaip reikia ir laimingais taip, kaip jums bus pasakyta! Aršieji kitokie nebeleis jums būti savimi ir, tūkstančius kartų melą pakartojus, laisvai mąstyti jūs patys nebeišdrįsit, nes jau nežinote, kas tai yra. Ir kas baisiausia, nenorite to sužinoti.
Jums leidžia turėti savo vadus ir dalintis maistu, kam pasiseka – ima į baltaveidžių kariuomenę ir duoda dovanas. Jūs sotūs, saugūs ir kartais labai laimingi. Gavot taiką ir ramybę, bet niekada nebegrįšit į savo prerijas, tankmes ir nežiūrėsit į žvaigždes.
Nei viena išdidi ir save gerbianti tauta neleidžia pažeminti savo didvyrių atminimo. Nei saviesiems, tą darantiems už apgailėtinus politinės įtakos grašius. Nei veidmainiškai teisingumo reikalaujantiems svetimiesiems, nesugebantiems pasmerkti savųjų tikrų, o ne menamų žudikų.
Ar yra ribos valdžios kišimuisi į privačias erdves ir šeimos gyvenimus? Kur nueisime, toliau eidami šiuo policinės valstybės kūrimo takeliu? Pokabis apie šeimą ir valstybę
Lietuva kaip šachmatų lenta, kur lopeliai – tai iškirstas miškas. Plika akimi matyti, kad iškirsto brandaus miško plotas artėja prie pusės.
