Kauniečiai už gyvąją Lietuvą
Kiekvienos naujos valdžios rūpestis – kaip čia dar kokią ligoninę, mokyklą, universitetą ar kolegiją, ambulatoriją uždarius? Kaip dar ir dar sumažinti išlaidas, pastatyti vieton tą prakeiktą kultūrą, išrausti sostinėje Pralaimėjimo Monumentą-bunkerį, kaip kam nors dar ką nors už dyką privatizuoti – atiduoti?
Visuomenę, valstybę ir pasaulį veda pirmyn ne avinai ir ne popieriukai, o mąstantys, ryžtingi žmonės, nesibijantys imtis atsakomybės ir teisingai veikti ten, kur taisyklės nepadeda, žmonės, kurie savo poelgiais laužo taisykles ir kuria naujas.
Palaipsniui buvo užvaldyta didžioji žiniasklaida. Homoseksualumas tapo valstybine religija, kaip prie ruso komunizmas. Viskas, kas pasakoma, pagalvojama prieš mažumas, yra blogis, o taip kalbantys – menkystos ir atsilikėliai. O viskas, ką šventieji sako ar daro, yra tiesa.
Įdedu savo atsiminimą – novelę, parašytą ir publikuotą feisbuke 2016 metų lapkričio mėnesį.
Tiesiog susipažinkite, kokį lygį pasiekė globalaus socialinio tinklo cenzūra.
Šis sekmadienis – pasirinkimas tarp tolesnio spartaus žengimo valstybės susinaikinimo keliu ir vilties dar ką nors pakeisti ar bent pristabdyti vykstančius procesus, kol viso žemyno vyksmas nori nenori mus privers tą padaryti, tik su daug didesniais nuostoliais.
Jūsų niekur nėra. Sėdit sau vieniši savo nameliuose, jei tokius turit, vieni kitų negirdit ir nematot. Ir niekas jūsų negirdi ir nemato. Jūsų nerodo ir neskaito. Jūsų be galo daug, bet esat vieni. Jūs vieniši, apsupti ir pralaimėjot.
