Algimantas Rusteika

PROPAGANDA – TOTALITARINIO REŽIMO STUBURAS

Sąvoka totalitarizmas politinėje teorijoje įsitvirtino XX a. pirmoje pusėje. Terminas pradėtas vartoti 1920–1930 m., pirmiausia apibūdinant Benito Mussolinio Italiją, o vėliau – nacistinę Vokietiją ir stalininę Tarybų Sąjungą.

Skirtingai nei autoritariniai režimai, kurie dažniausiai riboja politinę opoziciją, totalitariniai režimai siekia kontroliuoti:

• politines institucijas,
• ekonomiką,
• kultūrą ir meną,
• švietimą,
• privačią moralę ir net mąstymo kategorijas.
  

Totalitarizmas ne šiaip asmens kultas ir jo valdžia. Totalitarizmas siekia ne tik paklusnumo, bet ir vidinio pritarimo.

1925 m. Benito Mussolini parlamente ištarė frazę: „Viskas valstybėje, nieko už valstybės ribų, nieko prieš valstybę.“ Tai nebuvo metafora ir tapo praktiniu principu: nuo jaunimo organizacijų iki laisvalaikio klubų. Terminas „totalitarinis“ pirmą kartą čia buvo vartojamas su pasididžiavimu.

Autoritarinei valdžiai dažnai pakanka, kad žmonės tylėtų ir vykdytų įsakymus. Totalitarinė valdžia nori, kad žmonės galvotų taip, kaip reikia, kartotų reikiamas formules ir patys dalyvautų sistemos palaikyme.

Hannah Arendt „Totalitarizmo ištakose“ pabrėžė, kad totalitarinė propaganda neveikia vien melu – ji veikia atsiejant žmones nuo realybės kriterijų. „Totalitarinė propaganda klesti dėl paniekos faktams kaip tokiems, ir dėl paprastos priežasties: ji žada pergalę bet kokia kaina“. Žmonėms, kurie nebetiki niekuo, tampa įmanoma viskas. Parafrazuojant Arendt: svarbiausia ne priversti patikėti konkrečiu melu, o sunaikinti patį skirtumą tarp tiesos ir netiesos.

Taigi, totalitarinė propaganda ne tik meluoja, bet ugdo panieką pačiai faktų idėjai. Kai žmonės nebetiki niekuo, jie tampa lengvai valdomi bet kokia kryptimi. Nes pavojingiausias ne melas, o būsena, kai tiesa tampa nereikšminga.

Propaganda – ne šiaip totalitarizmo priedas, o pagrindinis ginklas, pagrindinė protų valdymo technologija. Sistemos stuburas. Nacių Vokietijoje net orų prognozės per radiją karo pabaigoje buvo pateikiamos optimistiškai, kad palaikytų „neišvengiamo pergalės“ jausmą, nors miestai jau buvo griaunami.

Totalitariniuose režimuose propaganda nėra tik papildoma komunikacijos priemonė. Ji atlieka struktūrinę funkciją:

1. Ideologijos monopolizavimas
   Propaganda pateikia vieną „teisingą“ pasaulio interpretaciją, pašalindama alternatyvas dar prieš joms tampant politine grėsme.
2. Nuolatinė mobilizacija
   Totalitarinė valdžia negali egzistuoti pasyvioje visuomenėje. Propaganda palaiko nuolatinę įtampą, priešų vaizdinius ir dalyvavimo iliuziją.
3. Realumo perkonfigūravimas
   Kartojimas, simboliai ir emocinė kalba keičia ne tik nuomonę, bet ir pačią realybės suvokimo struktūrą.
4. Prievartos normalizavimas
   Smurtas pateikiamas kaip neišvengiama arba net moraliai būtina priemonė.

Be propagandos totalitarizmas negali funkcionuoti ilgą laiką. Teroras slopina pasipriešinimą, tačiau būtent propaganda kuria vidinį paklusnumą – režimo palaikymą ne tik iš baimės, bet ir iš įtikėjimo.

XX amžiuje totalitarizmas rėmėsi masinėmis medijomis – laikraščiais, radiju, kinu, vėliau atsiradusia televizija. Šiandien, IT sprogimo laikais, jis gali veikti be vieno centro: per nuolatinį, masinį, valdomą informacinį triukšmą, emocijų perteklių, socialinių tinklų algoritmus ir fragmentuotą tikrovę.

Kai informacijos per daug, orientyrų per mažai, o emocijos nuolat kurstomos, atsiranda terpė, kurioje totalitarinis mąstymas gali būti formuojamas be uniformų ir paradų. Bet su tais pačiais principais – paprastinimu, priešo konstravimu ir realybės pakeitimu valdiškais  pasakojimais.

ISTORINIAI PROTĖVIAI

Nacistinė Vokietija. „Daugumos iliuzija“ sukurta politiniu, informaciniu teroru ir totaline propaganda. Propagandos ministras Jozefas Gebelsas sukūrė masinės komunikacijos modelį, kur spauda, radijas, kinas ir menas buvo visiškai centralizuoti, nacistinė ideologija transliuojama 24/7.

Bet kokie alternatyvūs balsai ar net nuomonės – užtildyti, persekiojami arba sunaikinti. Psichologinis efektas: vokiečiai matė tik vieną naratyvą – kad Hitleris yra istorijos gelbėtojas, o žydai, komunistai ir „vidiniai priešai“ kelia grėsmę tautai, todėl juos reikia sunaikinti. Net skeptikai nutilo, nes bet koks oponavimas galėjo reikšti mirtį.

Absurdas buvo įvestas kaip norma: matuojamos kaukolės nustatant, ar priklausai “arijams“, mokyklose mokyta rasių teorijos, buvo tikima „žydų-komunistų“ sąmokslu, kurie vienu metu kaltinti ir už kapitalizmą, ir už bolševizmą. Kitaminčių persekiojimas vadintas „būtinybe“ ir „apsauga nuo priešų“. Klausimams nebuvo vietos – visa visuomenė įstumta į baimės tylą.

Absoliučiai toks pat modelis taikytas J.Stalino laikais. Tik rasinę teoriją, įteisinančią persekiojimą pagal tautiškumą, pakeitė bolševikinė ideologija, naikinusi kitokius pagal klasinį principą. Propagandos ir visuomenės valdymo baime ir represijomis  metodai – tokie patys.

Mao Kinijoje vykdyta “kultūrinė revoliucija“ –  mūsų dabartinio “kultūrininkų protesto“ nesmurtinis analogas. Būdas tas pats – masinė psichozė + kolektyvinė isterija. Iš viršaus sukurta „sistemos sargų“ struktūra, kurioje  lojalūs jaunuoliai naikina „reakcingumą“.

Masinė isterija vystėsi kaip grupinė psichozė. Kada minios veiksmai atrodo „normalūs“, individas nebedrįsta jų vertinti kritiškai. Ir Mao Kinijoje, ir konservatnikų Lietuvoje griaunami paminklai, puldinėjami mokytojai ir tėvai, naikinamas “nepatriotiškas“ kultūros paveldas. Ir Mao, ir V.Landsbergio pamąstymai yra “neklystančios tiesos šaltinis“.

Lietuva. Žmonės bijo net rodyti abejonės ženklus, menkiausias kritiškas gestas ir tu – prorusiškas, penktakolonininkas, valstybės ir visuomenės priešas. Tam jau Ukrainos pavyzdžiu sukurta ir teisinė bazė, neturinti nieko bendra su Konstitucija. Priimtas Įstatymo Nr. XIV-1888 2 ir 4 straipsnių pakeitimas ir papildymas 3-1, 3-2 ir 3-3 straipsniais, pagal kurį be jokio teismo sprendimo, tiesiog įtraukiant į Vyriausybės sudaromą sąrašą gali būti “sankcionuojami“ piliečiai, keliantys grėsmę valdžiai.

MAKARTIZMAS – LIETUVOJE
DIEGIAMO TOTALITARIZMO MODELIS

Jokia formaliai demokratinė sistema nuo totalitarizmo neapsaugo. Tai, kas bandoma sukurti pas mus – primityvi, bet tiksli JAV “makartizmo“ kopija. Sąmoningai kuriama išorinės agresijos psichozė, kai tikra ar tariama grėsmė sukelia vidinę isteriją. Kada baimė tampa moraline pareiga, o valstybės saugumo “naratyvas“ – šventu.

Visa Amerika tada pavirto „Mes prieš Jie“. Visi tie, kas „per mažai bijojo“, buvo apšaukti  įtartinais, abejonių reiškimas – beveik išdavystė. Konstitucijos garantuojamos laisvės tapo antraeiliu klausimu. Buvo sukurtas simbolinis „vidinis priešas“, kuris turėjo tokį antimoralinį svorį, kad prilygo „šėtonui“.

Grėsmės kriterijai buvo vis plečiami, „nepatikimųjų“ ratas didinamas. Baimės retorika tapo savarankiška, nes kai baimės politinė architektūra įsitvirtina, ji pradeda gyventi pati savyje, be jokių faktų. McCarthy teigė “išaiškinęs“ tai 57, tai 81, tai 207 komunistus Valstybės departamente – skaičius keitėsi kas savaitę.

Iš tikrųjų nebuvo jokio priešų sąrašo, tik pseudomoralinė isterija. Tai toks pat mechanizmas, kaip šiuolaikiniuose Lietuvos „švelniosios propagandos“ režimuose: svarbu ne informacijos tikslumas, o emocinis efektas. Kaip žmonės psichologiškai prisitaikė prie makartizmo? Taip pat, kaip ir lietuviai.

Suveikė tylos spiralė. JAV akademikai, menininkai, žurnalistai, politikai nutilo. Nekalbėjo apie savo tikrąsias pažiūras, kad neprarastų darbo, nebūtų viešai linčiuojami, nebūtų apkaltinti „antimerikietiškumu“. Žmonės tylėjo ne todėl, kad tikėjo sistema — o todėl, kad bijojo socialinės izoliacijos.

Demokratijoje, net imitacinėje ar kokia beviltiška ji bebūtų, skirtingai nei autokratinėje diktatūroje, represijų mechanizmas būna psichologinis-visuomeninis, ne fizinis valstybės smurtas. Visi žinojo, kad McCarthy kaltinimai absurdiški. Tačiau viešai niekas neišdrįso to pasakyti.

JAV tada, kaip ir dabar Lietuvoje, žmonės bijojo ne konclagerio, bet reputacijos sunaikinimo. Tai ne fizinio susidorojimo ar bausmės baimė – tai sociopsichologinė baimė. Bet ji tokia pat galinga, nes liečia „socialinę mirtį“. Mirtį, kurios esmė – vidinis konfliktas.

Tai kova su pačiu savimi, kada žmogus supranta, kad tai, kas vyksta, nenormalu ir valdžios “naratyvas“ perdėtas ar tiesiog absurdiškas. Bet mato, kaip dauguma pasirašo lojalumo priesaikas, kaip draugai išsigandę nuo tavęs atsiriboja, kaip žiniasklaida kasdien stiprina isteriją, o darbo kolegos vengia asociacijų su tavimi.

Tada psichika natūraliai, beveik biologiškai pasirenka kompromisą: „Geriau pritapti, nei likti vienam“. Ir laisvė būti savimi pralaimi prieš išgyvenimo instinktą.

Atskiri, negausūs kitokios elgsenos atvejai tik patvirtina visuotinę masių psichologijos taisyklę. Tada “eiliniam žmogui“ baimė tampa „pareiga“, režimo kritika ima atrodyti kaip „išdavystė“, o daugumos tylėjimas iškreipia realybę.

NIEKADA NEMAČIAU,
KAD TRAUKIAMA ERKĖ NESISPARDYTŲ

Tai Respublikos skaitytojo komentaras po mano tekstu, tiksliai atspindintis situaciją su LRT. Nes ten taikomi totalitarinės propagandos principai vienas prie vieno atitinka nacistinės Vokietijos praktiką.

Dar A.Hitleris “Mein Kampf“ suformulavo “didelio melo“ mechanizmą: masės gali patikėti didžiuliu melu, nes neįsivaizduoja, jog kas nors išdrįstų taip įžūliai iškreipti tiesą. Tą jis rašė, kritikuodamas priešininkus, bet, atėjęs į valdžią, tuos metodus ėmė taikyti pats. Taip pat, kaip ir dabartiniai mūsų teritorijos laikinieji administratoriai, “nugalėję sovietizmą“.

Valdymo metodų ir propagandos schemų perėmimas – akivaizdus. Ir ciniškai veikiama, naudojantis tuo pačiu visuomenės polinkiu į primityvius tikrovės suvokimo modelius, kurį A.Hitleris suformulavo taip: “„Kokia laimė valdantiesiems, kad žmonės nemąsto!“

Po karo JAV buvo nuodugniai nagrinėjama fašizmo totalitarinės propagandos patirtis. Buvo analizuojami Gebelso tekstai, kalbos, atrastas labai didelis Gebelso padiktuotas dienoraštis – daugiau kaip 6000 puslapių, kur išdėstyti propagandos principai.

Leonardo Doobo 1950 m. straipsnyje jie išsamiai aprašomi iš Louiso Lochnerio (1948 m.) dienoraščio vertimo. Po išsamios tekstų analizės propagandos tyrinėtojai  suformulavo pagrindinius Gebelso būdus manipuliuoti visuomenei, kurie taikomi iki šiol. Pasigėrėkime – atpažinsime mūsų realybę.

GEBELSO PROPAGANDOS ĮSTATYMAS

“Turiu natūralų ketinimą būti ir išlikti šiltu vokiečių spaudos gynėju.“ Tokiais žodžiais propagandos ministras Josephas Goebbelsas 1933 m. spalio 4 d. pristatė vadinamąjį “Schriftleitergesetz“ (Redaktoriaus įstatymą) – įstatymą, kuris iš esmės pakeitė žurnalistų darbą Vokietijoje. Naciai pasirinko terminą “Schriftleiter“ žurnalistams apibūdinti, nes jis skambėjo labiau vokiškai.

Nuo to momento žurnalistai turėjo registruotis į profesinį sąrašą, kad galėtų verstis savo profesija – buvo priimami tik asmenys, turintys “arijų pažymėjimą“ (arijų kilmę patvirtinantį dokumentą). Schriftleiteris taip pat turėjo turėti vienerius metus profesinio mokymo, ir jiems buvo leista dirbti tik baigus mokymo kursus ir išlaikius baigiamąjį egzaminą.

Kai įstatymas įsigaliojo 1934 m. sausio 1 d., šimtai žurnalistų neteko darbo. Kai kurie neturėjo jokių šansų būti įtraukti į profesionalų sąrašą, nes buvo žydai ar ne arijai, kiti dėl to, kad jų priešinimasis nacių režimui reiškė, kad, pavyzdžiui, jie nesilaikys partijos linijos.

Kiekvienas, kuris dirbo spaudoje, buvo tiesiogiai pavaldus Propagandos ministerijai ir buvo atskaitingas ministerijai, o ne leidėjams.

Iš Josefo Gebelso nurodymų žiniasklaidai: „Mes nesiginčijame su savo priešais. Mes juos sunaikiname.“

Gebelso propagandos principai:

1. Didžiojo melo principas: kuo didesnis ir drąsesnis melas, tuo lengviau žmonės juo patiki, ypač jei kartojamas nuolat. „Propaganda turi apimti visą tautą ir visas gyvenimo sritis.“ (J.Gebelsas),  t.y. turi būti tokia viską apimanti, jog žmonės jos net nepastebėtų, kaip įkvepiamo oro – ji turi tapti visuotine, kasdienine, visur esančia.

2. „Propaganda turi apsiriboti labai nedaugeliu punktų ir juos nuolat kartoti.“ ( J.Gebelsas). Žinutė turi būti paprasta ir kartojama be pertraukų – įsijunkit LRT ir pamatysit. Vienas priešas – vieni geri kovotojai – viena tiesa – vieni išdavikai – vienas vertinimas. Iš pradžių gali kilti pasipriešinimas, tačiau kartojimas palaipsniui sukuria “tiesos” įspūdį.

3. „Propaganda turi apeliuoti į jausmus, ne į protą.“ (J.Gebelsas). Tai emocijų viršenybė prieš faktus: apeliavimas į baimę, pyktį, nacionalinį pasididžiavimą yra veiksmingesnis nei logika ar tikslūs duomenys.

4. „Visuomenė mobilizuojama tik tada, kai žino, prieš ką ji turi kovoti.“(J.Gebelsas). Todėl nuolat kuriama “draugo” ir priešo” dichotomija: visuomenė skirstoma į aiškias grupes. Sukuriamas bendras priešas, kurio būtina nekęsti ir nepritariančius tam bausti.

5. „Propaganda neturi viena kitai prieštarauti. Kiekviena dalis turi remti kitą.“ (J.Gebelsas). Todėl ne tik LRT,  bet ir Delfi, 15 min. ir kitų propagandos ruporų vertinimai ir nuostatos visada sako tą patį. Būtinai taikomas supaprastinimas ir primityvūs šablonai: sudėtingos temos pateikiamos trumpomis, banaliomis frazėmis ir stereotipais, kad žmonės nebesigilintų.

6. Taikoma informacijos kontrolė: cenzūra ir vieninteliai “teisingi” informacijos šaltiniai: „Kas ne su mumis, tas prieš mus“ (J.Gebelsas). Kitaip manantieji laikomi išdavikais. “„Diktatūrai nereikia diskutuoti su viešąja nuomone, jai reikia ją formuoti.“ (J.Gebelsas).

Nacių režime žiniasklaida buvo laikoma ne visuomenės informavimo priemone, o valdžios instrumentu. 1933 m. J.Gebelsas atvirai pareiškė: „Spauda yra valdžios instrumentas, ir kaip smuikas ji turi būti taip suderinta, kad ja būtų galima groti.“ Tokia nuostata reiškė cenzūrą, vienintelį „teisingą“ pasakojimą ir alternatyvių nuomonių traktavimą kaip išdavystę.

7. „Kiekviena propagandos kampanija turi būti pritaikyta skirtingoms grupėms taip, kad jos pačios ateitų prie mūsų.“ (J.Gebelsas). Viena žinutė kiekvienai auditorijai: propaganda pritaikoma konkretiems visuomenės segmentams, naudojant joms suprantamas baimes ir aktualius norus.

8. „Tauta mobilizuojama tik tada, kai jaučia nuolatinį pavojų.“ (J.Gebelsas). Todėl propaganda nuolat, kas dieną ir kas naktį, iki absurdo ir beprotybės eskaluoja išorinių ir vidinių priešų grėsmę. Nuolatinė įtampa sukuria paklusnumą ir visuomenė priima  agresyvius režimo veiksmus kaip būtinybę.

9. „Mes nesiginčijame su savo priešais. Mes juos sunaikiname.“ (J.Gebelsas). Diskreditavimas ir kitaip manančių apspjaudymas svarbesnis nei teisingi faktai ir argumentai – LRT kasdienybė. Nesustojantis atakos režimas: kritikus reikia ne tik paneigti, bet ir diskredituoti, užpulti asmeniškai.

Ši nacių “geroji praktika“ buvo pritaikyta kuriant naująjį, globalistinį totalitarizmą. Pagal šiuos principus nesunku atpažinti ir laikinųjų Lietuvos teritorijos administratorių manipuliacijas šiandien. Gebelso metodai kasdien atkartojami LRT “panoramose“ ir “forumuose“.

Tik šiuolaikiniuose informaciniuose ir propagandos karuose įrankiai tapo galingesni ir greitesni. Ne todėl, kad žmonės staiga pasikeitė, o dėl to, kad šiuolaikinės technologijos leidžia manipuliuoti masėmis beveik be pasipriešinimo. Žmogaus psichologija vis dar tokia pati. Todėl seni nacistiniai triukai veikia naujais pavidalais.

Kaip atpažinti  LRT propagandą kasdienybėje
           (Atmintinė  „paprastam žmogui“)

             Aš netikiu propaganda…

„Žinoma, išsilavinęs žmogus netiki propaganda; jis gūžčioja pečiais ir yra  įsitikinęs, kad propaganda jo neveikia. Iš tiesų tai yra viena iš jo didelių silpnybių, ir propagandistai puikiai tai žino: kad pasiekti žmogų, pirmiausia jį reikia įtikinti, kad propaganda yra neveiksminga ir nebūtinai labai protinga.“

(Jacques Ellul. Propaganda: The Formation of Men’s Attitudes)

1. Jei viskas per daug paprasta – tai signalas

Propagandoje sudėtingi politiniai, ekonominiai ar socialiniai procesai pateikiami kaip turintys vieną priežastį ir vieną kaltininką. Dingsta niuansai, dingsta alternatyvos, dingsta nepatogūs faktai.

Dėl visko buvo kalti Vakarai, JAV ir “kapitalistinės atgyvenos“, dabar – Rytai, Rusija ir “komunistinės atgyvenos“. Kompleksinė visuomenės ir valstybės valdžios krizė paverčiama moraline pasaka.

Propaganda pasiūlo ne tiesą, o emocinio komforto iliuziją, kuri nekritiškam protui patogi.

Suveikia per psichologiją. Smegenys nemėgsta neapibrėžtumo. Paprastas paaiškinimas sumažina nerimą, net jei jis neteisingas, primityvus ir kvailas.

2. Jei tas pats kartojama nuolat – tai ne atsitiktinumas

Propaganda tą patį teiginį kartoja visais įmanomais kanalais: TV ir radijo naujienose, plakatuose, socialiniuose tinkluose, politikų ir įtakotukų kalbose, analitiniuose straipsniuose. Net vienpusiškas ir kvailas, neįtikinamas teiginys tampa visuotiniu “fonu“.

Propagandinės žinutės kartojimas svarbesnis už realybę. Naratyvas “balionų hibridinė ataka“ kartojamas per visur, nors balionai skrido dvejus metus ir “hibridinės atakos“ nebuvo.

Psichologiškai suveikia „tiesos iliuzijos efektas“: ką girdime dažnai, pradeda atrodyti pažįstama, o pažįstama – patikima. Ir net skepticizmas laikui bėgant nusilpsta.

3. Jei apeliuojama į emociją, o ne faktus – stabtelėk

Propaganda beveik nepateikia konkrečių skaičių, šaltinių ir įvairių požiūrių argumentuotų  palyginimų. Primygtinai, masiškai transliuoja baimę, pasididžiavimą, nuoskaudą, pažeminimą, vulgarų patriotizmą ar „istorinę misiją“ bei “pilietinę atsakomybę“.

Kalbant apie “hibridinį karą su Lukašenka“, karą Ukrainoje, geopolitiką, JAV, ES veiksmus  beveik nekalbama apie realius Lietuvos verslo ir visuomenės, politinius interesus ir netektis, sprendimų kaštus ir naudą. Vien „šventoji pareiga“, neįgyvendinamos, tuščios iliuzijos, kaltųjų demaskavimai ir valdžios  „nuodėmių atleidimas“.

Psichologiškai tai panašų į pamaldas Bažnyčioje. Stiprios emocijos užblokuoja kritinį mąstymą. Išsigandęs ar įsiutęs žmogus vis rečiau klausia „ar tai tiesa?“. Ir vis dažniau klausia „kas kaltas?“ ir “ką man daryti?“. Į tuos klausimus propaganda tuojau pat 2-3 sakiniais primityviai, maloniai atsako.

4. Jei nuolat ieškomas priešas – paklausk, kam tai naudinga

Propagandoje visada yra „jie“ – miglota, nuolat kintanti konkrečiais kaltininkais, bet visada ta pati grėsmė. Priešas gali būti išorinis ar vidinis, bet jis visada būtinas.

Lietuvoje „liaudies priešai“ nuolat keitėsi: užvakar buvo paksistai ir patvoriniai, vakar maršistai ir antivakseriai, šiandien vatnikai, homofobai, gražulininkai ar aušriečiai. Priešo turinys kito, pats mechanizmas – ne. Valdančios, išsigimusios politinės klasės kritikai – visada “valstybės priešai“.

Psichologiškai priešo įvaizdis sukuria vienybės iliuziją ir pateisina valdžios klaidas, nes visi sunkumai – priešų veiklos rezultatas. Jei yra priešas, nebereikia aiškintis, kodėl kažkas neveikia.

5. Jei kalba tampa miglota ar biurokratinė – klausykis atidžiau

Propagandoje psichologinis smurtas, policinės represijos, teisiniai persekiojimai ar moralinė prievarta viešais, masiniais “pasmerkimais“ dangstomi abstrakčiomis sąvokomis: „optimizacija“, „grėsmių valstybei mažinimas“, „nacionalinio saugumo klausimas“, „europinių vertybių apsauga“ ir pan.

Kalba tampa atstūmimo nuo tikrovės priemone. Psichologiškai eufemizmai sumažina moralinį pasipriešinimą.

Žmogui lengviau priimti abstrakciją nei konkretų veiksmą. “Atvejo vadyba teikiant pagalbą šeimai“ skamba švelniau, negu kūdikio atėmimas iš tėvų.

6. Jei sakoma „visi taip galvoja“ – tai spaudimas, ne argumentas

Propaganda visada apeliuoja į tariamą daugumą, nors pati ir išnaikino realią nuomonių įvairovę.

Ir praeities totalitariniuose režimuose, ir dabar „vieningas liaudies balsas“ kuriamas per valdžios, jos aplinkos ir šešėlinių valdžios grupuočių organizuotus mitingus, jų parinktus kadrus ir cenzūrą. Tam panaudojami valstybinių struktūrų ir joms artimų organizacijų žmonės, taikant netiesioginę, bet sunkiai išvengiamą “patriotinio raginimo“ prievartą.

Nesmerktinas nesutikimas su valdžia propagandoje niekada viešai neegzistuoja. Ir  psichologiškai suveikia elementarus konformizmas: žmonės bijo būti mažumoje, net jei  „dauguma“ yra dirbtinai sukurta.

7. Jei praeitis nuolat perrašoma – stebėk, kas dingsta

Propaganda kuria pasaką greito, skanaus,  lengvai virškinamo maisto principu, kur tikroji istorija selektyviai, apgalvotai išpreparuojama. Įvykiai pateikiami ir vertinami taip, kaip reikia valdančiosios grupuotės kuriamam pasakojimui. Nereikalingi vertinimai ar įvykiai nutylimi arba sumenkinami, pateikiant “pataisytas“ versijas.

 “Nereikalingos“ nesėkmės ištrinamos, buvę herojai ir politiškai nepatogūs asmenys dingsta, ankstesni teiginiai pamirštami. Kuriama nauja, orveliška praeitis.

Psichologiškai sukonstruojama nuolat kintanti, dirbtinė situacija, kurioje be stabilios praeities žmogui sunku tinkamai vertinti dabartį. Kas valdo atmintį, nepaliaujamai vis  susiaurina galimų išvadų spektrą, kol pasiekiamas rezultatas – viena tiesa.

8. Jei sakoma „tai neišvengiama“ – būk ypač atsargus

Propaganda valdžios sprendimus pateikia kaip gamtos dėsnius ar istorinį likimą, nepaliekančius  pasirinkimo. O užvaldytoje Lietuvoje propaganda, likusi pralaimėjusios grupuotės rankose, visus prarastos valdžios sprendimus pateikia kaip priešišką veiklą istorinei būtinybei.

Tačiau propagandą valdančios antivalstybinės grupuotės, net kalbančios fašistine ir nacistine retorika, veiksmai  pateikiami kaip „istoriškai vieninteliai įmanomi“,  lemiama “kova už valstybę“ ir “europines vertybes“.

Taip psichologiškai pateisinama propagandą valdančių grupuočių agresija prieš visuomenę. Neišvengiamumo naratyvas nuima atsakomybę: jei kitaip neįmanoma, nebelieka nei kito moralinio, nei kito pilietinio pasirinkimo.

Išvados “brangiems Lietuvos žmonėms“:

* Propaganda dažniausiai neatrodo kaip akivaizdus melas. Ji atrodo kaip paaiškinimas, kuris taupo pastangas mąstyti.

* Kritinis mąstymas prasideda ne nuo klausimo „ar tai tiesa?“ Klauskime savęs: “Kodėl man tai sakoma būtent taip, būtent dabar ir būtent tokiu tonu?“

Kaip išeiti iš psichozės –
GYVENTI NE MELE

Dabar kuriama Lietuvos totalitarinė sistema žlugs taip pat, kaip žlugo makartizmas, net neatėmus iš valdžios propagandos techninių galimybių. Nes baimė irgi turi infliaciją, o nuolatinė isterija sukelia atbukimą ir vis mažiau veikia.

Kai kiekviena savaitė – „kritinė“, kai kiekvienas kritikas — „prorusiškas“, kiekvienas nesutinkantis ar net nepritariantis – „išdavikas“, žmonės tiesiog pavargsta. Baimė iš lėto ima prarasti galią.

Ir dauguma palaipsniui ima suprasti, kad „karalius nuogas“. Kaip McCarthy, taip ir žvygių-nausėdų-budrių-ruginienių retorika neišvengiamai tampa tokia groteskiška, kad ją nutraukia ne kokia nors politinė opozicija ar gatvių barikados, o paprasčiausia sveika nuovoka.

Kolektyvinė nuojauta pasiekia tašką, kai žmonės nebegali apsimesti, net patys prieš save, kad tomis nesąmonėmis rimtai tiki. Ir nustoja „vaidinti“ režimo tiesas. Iš pradžių šeimoje, artimajame rate, bet palaipsniui tas neišvengiamai išplinta.

Vienintelis tikras išėjimas iš propagandos suformuoto vidinio narvo – vidinė laisvė, žmogaus ir šeimos autonomija. Nesislepiant už ideologijų, neužsiimant kryžiaus žygiais, bet išlaikant sąžiningą mąstymą.

Nesiimkime prieš masinę isteriją savo isterijų, tiesiog ramiai atsisakykime vaidinti idiotų spektakliuose. Tas realiai veikia ir totalitarinė sistema tą supranta. Todėl taip stengiasi užčiaupti burnas ir kontroliuoti socialinius tinklus ir internetą – vienintelę dar likusią laisvesnio viešo bendravimo galimybę.

Respublika, alternatyvioji žiniasklaida, feisbukas, Youtube ir Telegram kanalai yra vieta, kur dar gyvena tikrumas. Tai, ką čia darome, būdami kartu – svarbu. “Gyventi ne mele“ – sakė A.Solženycinas. Dabar vėl atėjo tam metas.

______________

NAUDOTI ŠALTINIAI

1. Goebbels’ Principles of Propaganda, Leonard W. Doob, Public Opinion Quarterly, Fall 1950
2. https://ia800106.us.archive.org/14/items/GoebbelsSpeechesArticlesComplete/GoebbelsSpeechesArticlesFromCalvin.edu.Complete.pdf
3. Joseph Goebbels: Tagebücher 1924–1945 Leidykla: K. G. Saur Verlag (istoriniai tomai)
4. https://www.physics.smu.edu/pseudo/Propaganda/goebbels.html?utm_source
5. https://encyclopedia.ushmm.org/content/en/article/joseph-goebbels-1?utm_source=chatgpt.com
6. https://arolsen-archives.org/en/news/nazi-germanys-schriftleitergesetz-the-end-of-freedom-of-the-press/?utm_source
7. https://dspace.univ-tlemcen.dz/server/api/core/bitstreams/e6b38d44-99c8-4e0d-b198-e01067394188/content
8. https://ia904508.us.archive.org/2/items/monologe-im-fuehrerhauptquartier/Monologe_im_F%C3%BChrerhauptquartier.pdf?utm_source
9. Hannah Arendt, The Origins of Totalitarianism (1951)
10. George Orwell, Nineteen Eighty-Four (1949), Part 1, Chapter 7

Paskelbė Algimantas Rusteika

Peržiūrėti visus Algimantas Rusteika įrašus