Kolektyvinė bausmė nenugalės “Hamas“

• ROBERT A. PAPE yra politikos mokslų profesorius ir Čikagos universiteto saugumo ir grėsmių projekto direktorius bei knygos “Bombing to Win: Air Power and Coercion in War“ autorius.

Nuo spalio 7 dienos Izraelis įsiveržė į šiaurinę Gazos dalį su maždaug 40 000 karių ir surengė nedidelėje teritorijoje vieną iš intensyviausių bombardavimo kampanijų istorijoje. Dėl to beveik du milijonai žmonių paliko savo namus. Per atakas žuvo daugiau kaip 15 000 civilių (įskaitant apie 6 000 vaikų ir 5 000 moterų), teigia Gazos “Hamas “ valdoma Sveikatos apsaugos ministerija, o JAV valstybės departamentas užsiminė, kad tikrasis aukų skaičius gali būti dar didesnis. Izraelis bombardavo ligonines ir greitosios pagalbos automobilius ir sugriovė maždaug pusę šiaurinės Gazos Ruožo pastatų. Nutraukė iš esmės visą vandens, maisto tiekimą ir elektros gamybą 2,2 milijono Gazos gyventojų. Bet kokiu atveju ši kampanija laikoma didžiule kolektyvine bausme civiliams gyventojams.

Net ir dabar, kai Izraelio pajėgos veržiasi gilyn į pietinę Gazos Ruožo dalį, Izraelio tikslas toli gražu nėra aiškus. Nors Izraelio lyderiai teigia, kad taikosi tik į “Hamas “, akivaizdus atskyrimo nebuvimas kelia realių klausimų, ką iš tikrųjų daro vyriausybė. Ar Izraelio noras sugriauti Gazą yra tos pačios nekompetencijos, dėl kurios Izraelio kariuomenei nepavyko atremti spalio 7 d.“Hamas “ atakos, kurios planai daugiau nei prieš metus atsidūrė Izraelio karinių ir žvalgybos pareigūnų rankose, produktas? Ar šiaurinės Gazos, o dabar ir pietinės Gazos dalies sugriovimas yra preliudija išsiųsti visus teritorijos gyventojus į Egiptą, kaip siūloma Izraelio žvalgybos ministerijos parengtame “koncepcijos dokumente “?

Kad ir koks būtų galutinis tikslas, Izraelio kolektyvinis Gazos nuniokojimas kelia gilių moralinių problemų. Tačiau net ir vertinant grynai strategiškai, Izraelio požiūris yra pasmerktas nesėkmei – ir iš tiesų jis jau žlunga. Masinės civilinės bausmės neįtikino Gazos gyventojų liautis rėmus “Hamas “. Priešingai, tai tik padidino palestiniečių pasipiktinimą. Kampanijai taip pat nepavyko išardyti grupės, į kurią tariamai buvo nusitaikyta. Daugiau kaip penkiasdešimt karo dienų rodo, kad nors Izraelis gali sugriauti Gazą, jis negali sunaikinti “Hamas “. Tiesą sakant, grupė dabar gali būti stipresnė nei buvo anksčiau.

Vargu ar Izraelis yra pirmoji šalis, kuri suklydo per daug tikėdama prievartine oro pajėgų magija. Istorija rodo, kad didelio masto civilinių teritorijų bombardavimas beveik niekada nepasiekia savo tikslų. Izraeliui būtų buvę geriau, jei jis būtų atsižvelgęs į šias pamokas ir į spalio 7-osios išpuolį atsakęs chirurginiais smūgiais prieš “Hamas “ lyderius ir kovotojus vietoj savo pasirinktos beatodairiškos bombardavimo kampanijos. Tačiau dar ne per vėlu pakeisti kursą ir priimti perspektyvią alternatyvią strategiją ilgalaikiam saugumui pasiekti, požiūrį, kuris įvarytų politinį pleištą tarp “Hamas “ ir palestiniečių, o ne juos suartintų: imtis prasmingų, vienašališkų žingsnių link dviejų valstybių sambūviu pagrįsto sprendimo.

ŠIRDIES IR PROTO PRARADIMAS

Nuo oro pajėgų atsiradimo šalys siekė bombarduoti priešus ir sugriauti civilinę moralę. Stumimo į lūžio tašką teorija sako, kad gyventojai pakils ir pakeis savo vyriausybes. Ši prievartinės bausmės strategija pasiekė savo apogėjų Antrojo pasaulinio karo metu. Istorija prisimena beatodairišką miestų bombardavimą tame kare tiesiog taikinių vietovardžiais: Hamburgas (40 000 žuvusiųjų), Darmštatas (12 000) ir Drezdenas (25 000).

Dabar Gaza gali būti įtraukta į šį liūdnai pagarsėjusį sąrašą. Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu pats dabartinę kampaniją prilygino sąjungininkų kovai Antrajame pasauliniame kare. Neigdamas, kad Izraelis šiandien vykdo kolektyvinę bausmę, jis nurodė, kad per Karališkųjų oro pajėgų smūgį, nukreiptą prieš gestapo būstinę Kopenhagoje, žuvo dešimtys moksleivių.

Tačiau B. Netanyahu nepaminėjo, kad nė viena sąjungininkų pastanga masiškai bausti civilius iš tikrųjų nebuvo sėkminga. Vokietijoje sąjungininkų bombardavimo kampanija, prasidėjusi 1942 m., sukėlė sumaištį civiliams gyventojams, sunaikindama vieną miesto teritoriją po kitos ir galiausiai iki karo pabaigos iš viso 58 Vokietijos miestus ir miestelius. Tačiau tai niekada nesukėlė civilinės moralės ar nepaskatino sukilimo prieš Adolfą Hitlerį, nepaisant patikimų sąjungininkų pareigūnų prognozių. Iš tiesų, kampanija tik paskatino vokiečius kovoti dar labiau, baiminantis drakoniškos pokario taikos.

Ta nesėkmė neturėjo taip stebinti, turint omenyje tai, kas nutiko, kai naciai išbandė tą pačią taktiką. “Blitz “ bombardavimas Londone ir kituose Didžiosios Britanijos miestuose 1940–41 m. nužudė daugiau nei 40 000 žmonių, tačiau Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Winstonas Churchillis atsisakė kapituliuoti. Vietoj to, jis pasitelkė susidariusias civilių aukas, kad sutelktų visuomenę, kad paaukotų pergalei reikalingas aukas. Užuot sugriovęs moralę, “Blitz “ paskatino britus organizuoti ilgus metus trukusias pastangas – su savo sąjungininkais JAV ir sovietais – kontratakuoti ir galiausiai užkariauti šalį, kuri juos bombardavo.

Tiesą sakant, niekada istorijoje bombardavimo kampanija nesukėlė tikslinių gyventojų sukilimo prieš savo vyriausybę. Jungtinės Valstijos daugybę kartų bandė tokią taktiką, bet nesėkmingai. Per Korėjos karą ji sunaikino 90 procentų elektros gamybos Šiaurės Korėjoje. Vietnamo kare ji sugriovė beveik tiek pat šios galios Šiaurės Vietname. O Persijos įlankos kare JAV oro atakos sutrikdė 90 procentų elektros energijos gamybos Irake. Tačiau nė vienu iš šių atvejų gyventojai nesukilo.

Karas Ukrainoje yra naujausias atvejis. Beveik dvejus metus Rusija siekė prispausti Ukrainą, kai visoje šalyje buvo surengti niokojantys oro antpuoliai prieš miestus, žuvo daugiau nei 10 000 civilių, sugriauta daugiau nei 1,5 milijono namų ir išstumta apie aštuonis milijonus ukrainiečių. Rusija akivaizdžiai griauna Ukrainą. Tačiau ši didžiulė civilinė bausmė toli gražu nesugniuždė Ukrainos kovinės dvasios, o tik įtikino ukrainiečius kovoti su Rusija intensyviau.

NEPRODUKTYVI KAMPANIJA

Šis istorinis modelis kartojasi Gazoje. Nepaisant beveik du mėnesius trukusių sunkių karinių operacijų, kurių beveik nevaržė Jungtinės Valstijos ir likęs pasaulis,Izraelis pasiekė tik nežymių rezultatų. Pagal bet kokią prasmingą vertinimą kampanija neprivedė prie “Hamas “ net dalinio pralaimėjimo. Per Izraelio oro ir antžemines operacijas žuvo net 5.000 “Hamas“ kovotojų (Izraelio pareigūnų teigimu) iš maždaug 30.000. Tačiau šie nuostoliai reikšmingai nesumažins grėsmės Izraelio civiliams gyventojams, nes, kaip parodė spalio 7-osios atakos, Izraelio bendruomenėms sužlugdyti prireikia vos kelių šimtų “Hamas “ kovotojų. Dar blogiau, Izraelio pareigūnai taip pat pripažįsta, kad per karinę kampaniją žuvo dvigubai daugiau civilių nei “Hamas“ kovotojų. Kitaip tariant, Izraelis beveik neabejotinai sukuria daugiau teroristų nei žudo, nes kiekvienas žuvęs civilis turi šeimą ir draugų, norinčių prisijungti prie “Hamas“ su tikslu atkeršyti.

Tokia “Hamas“ karinė infrastruktūra, kokia yra dabar, nebuvo prasmingai išardyta net po labai liaupsinamų operacijų prieš al-Shifa ligoninę, kurią Izraelio kariškių teigimu“Hamas“ naudojo kaip operatyvinę bazę. Izraelis užgrobė ir sunaikino įėjimus į daugelį “Hamas“ tunelių, tačiau galiausiai jie gali būti suremontuoti, kaip ir buvo pastatyti iš pradžių. Dar svarbiau yra tai, kad “Hamas“ lyderiai ir kovotojai, atrodo, apleido tunelius prieš Izraelio pajėgoms įžengiant į juos, o tai reiškia, kad svarbiausia grupuotės infrastruktūra – jos kovotojai – išliko. “Hamas“ turi pranašumą prieš Izraelio pajėgas: jie gali apleisti kovos lauką, įsimaišyti tarp civilių gyventojų ir atnaujinti kovas kai bus palankesnės aplinkybės. Štai kodėl didelio masto Izraelio antžeminė operacija taip pat pasmerkta nesėkmei.

Žvelgiant plačiau, Izraelio karinė kampanija labai nesusilpnino “Hamas“ kontrolės Gazoje. Izraelis išgelbėjo tik vieną iš maždaug 240 įkaitų, paimtų per spalio 7-osios ataką. Visus kitus išlaisvintus įkaitus paleido “Hamas“ , parodydamas, kad grupuotė ir toliau kontroliuoja savo kovotojus. Nepaisant didelio masto energijos trūkumo ir plataus masto sunaikinimo visame Gazos ruože, “Hamas“ ir toliau skleidžia propagandinius vaizdo įrašus, kuriuose matyti Izraelio pajėgų vykdomi žiaurumai prieš civilius ir intensyvūs mūšiai tarp “Hamas“ kovotojų ir Izraelio karių. Grupės propaganda plačiai platinama susirašinėjimo programėlėje “Telegram“, kur jos kanalas turi daugiau nei 620 000 prenumeratorių. Čikagos universiteto saugumo ir grėsmių projekto (kuriam aš vadovauju) skaičiavimu, “Hamas“ karinis sparnas, “Qassam“ brigados, kiekvieną savaitę nuo spalio 200 d. iki lapkričio 11 d. per tą kanalą išplatino beveik 22 vaizdo įrašų ir plakatų.

ŽEMĖ TAIKAI

Vienintelis būdas psiekti ilgalaikio “Hamas“ pralaimėjimo yra pulti lyderius ir kovotojus, atskiriant juos nuo aplinkinių gyventojų. Tačiau tai lengviau pasakyti nei padaryti, ypač todėl, kad “Hamas“ savo gretas traukia tiesiogiai iš vietos gyventojų, o ne iš užsienio.

Iš tiesų, apklausų duomenys rodo, kokiu mastu Izraelio karinės operacijos dabar sukuria daugiau teroristų nei nužudo. Lapkričio 14 d. “Arab World for Research and Development“ atliktoje Gazos Ruožo ir Vakarų Kranto palestiniečių apklausoje 76 proc. respondentų teigė, kad teigiamai vertina “Hamas “. Palyginkite tai su 27 procentais respondentų abiejose teritorijose, kurie rugsėjį skirtingiems rinkėjams sakė , kad “Hamas“ yra “labiausiai nusipelnęs atstovauti Palestinos žmonėms “. Potekstė yra aiški: didžioji dalis iš daugiau nei 500 000 palestiniečių vyrų nuo 18 iki 34 metų amžiaus dabar yra pribrendę “Hamas“ ar kitų palestiniečių grupuočių, siekiančių pulti Izraelį ir jo civilius gyventojus, verbuotojams.

Šis rezultatas taip pat sustiprina istorijos pamokas. Priešingai nei įprasta manyti, dauguma teroristų nesirenka savo pašaukimo dėl religijos ar ideologijos, nors kai kurie tikrai taip daro. Atvirkščiai, dauguma žmonių, kurie tampa teroristais, tai daro todėl, kad jų žemė atimama.

Dešimtmečius tyrinėjau ekstremaliausius teroristus – savižudžius teroristus – ir mano tyrimas apie 462 žmones, kurie nusižudė, siekdami nužudyti kitus per teroro aktus nuo 1982 iki 2003 m., išlieka didžiausiu šių užpuolikų demografiniu tyrimu. Sužinojau, kad yra šimtai pasaulietinių savižudžių teroristų. Iš tiesų, savižudžių terorizmo lyderis pasaulyje tuo laikotarpiu buvo “Tamilų tigrai“, atvirai antireliginė, marksistinė grupuotė Šri Lankoje, kuri įvykdė daugiau savižudžių išpuolių nei “Hamas“ ar Palestinos islamo džihadas – dvi mirtiniausios Palestinos teroristinės grupuotės – kartu sudėjus. 95 procentai savižudžių teroristų mano duomenų bazėje turėjo tą bendrą bruožą, kad jie kovojo prieš karinę okupaciją, kontroliuojančią teritoriją, kurią jie laikė savo tėvyne.

Nuo 1994 iki 2005 metų “Hamas “ ir kitos palestiniečių teroristinės grupuotės įvykdė daugiau nei 150 savižudžių išpuolių, per kuriuos žuvo apie 1 000 izraeliečių. Tik tada, kai Izraelis atitraukė karines pajėgas iš Gazos, šios grupuotės beveik visiškai atsisakė šios taktikos. Nuo to laiko palestiniečių skaičius Gazoje ir Vakarų Krante išaugo 50 procentų, todėl Izraeliui ilgainiui tapo dar sunkiau kontroliuoti teritorijas. Yra pagrindo manyti, kad Izraelio atsinaujinusi karinė Gazos okupacija – “neribotam laikui“, pasak B. Netanyahu, – sukels naują, galbūt didesnę savižudžių išpuolių prieš Izraelio civilius gyventojus bangą.

NAUJAKURIŲ PROBLEMA

Nors Izraelio ir Palestinos konfliktas turi daug aspektų, vienas faktas padeda išsiaiškinti sudėtingą vaizdą. Beveik kiekvienais metais nuo 1980-ųjų pradžios žydų populiacija Palestinos teritorijose augo, net ir Oslo taikos proceso metais 1990-aisiais. Nausėdijų augimas reiškė palestiniečiams žemės praradimą ir didėjantį susirūpinimą, kad Izraelis konfiskuos daugiau žemių, kad perkeltų daugiau žydų į Palestinos teritorijas. Iš tiesų, Yossi Daganas, žinomas naujakurys ir B.Netanyahu partijos narys, paragino kurti gyvenvietes Gazoje, kur paskutinės gyvenvietės buvo pašalintos 2005 m.

Žydų populiacijos augimas Palestinos teritorijose yra pagrindinis veiksnys, kurstantis konfliktą. Iš karto po 1967 m. arabų ir Izraelio karo bendras Vakarų Krante ir Gazoje gyvenančių žydų skaičius siekė vos kelis tūkstančius. Izraelio ir Palestinos santykiai iš esmės buvo harmoningi. Per šį laikotarpį neįvyko jokių palestiniečių savižudžių išpuolių ir nedaug išpuolių.

Tačiau viskas pasikeitė po to, kai 1977 m. į valdžią atėjo dešinioji vyriausybė, vadovaujama “Likud“ partijos, žadėdama didelę gyvenviečių plėtrą. Naujakurių skaičius išaugo – nuo maždaug 4 000 1977 m. iki 24 000 1983 m. ir iki 116 000 1993 m. Iki 2022 m. apie 500 000 žydų Izraelio naujakurių gyveno Palestinos teritorijose, išskyrus Rytų Jeruzalę, kur gyveno dar 230 000 žydų. Augant gyvenvietėms, santykinė harmonija tarp izraeliečių ir palestiniečių išsisklaidė. Pirmiausia buvo sukurta “Hamas “ 1987 m., po to pirmoji intifada 1987–93 m., antroji intifada 2000–2005 m. ir nuo to laiko besitęsiantys konfliktų tarp palestiniečių ir izraeliečių raundai.

Beveik nuolatinis žydų gyvenviečių augimas yra pagrindinė priežastis, kodėl dviejų valstybių sprendimo idėja prarado patikimumą nuo 1990-ųjų. Jei ateityje bus rimtas kelias į Palestinos valstybę, tas augimas turi baigtis. Galų gale, kodėl palestiniečiai turėtų atmesti “Hamas “ ir remti tariamą taikos procesą, jei tai reiškia tik dar didesnį jų žemės praradimą?

ILGALAIKĖ TAIKA

Tik dviejų valstybių sambūviu pagrįstas sprendimas užtikrins ilgalaikį izraeliečių ir palestiniečių saugumą. Tai vienintelis perspektyvus požiūris, kuris iš tikrųjų pakenks “Hamas“ , ir Izraelis gali ir turėtų vienašališkai stumti į priekį šį planą, pats imdamasis veiksmų deryboms su palestiniečiais. Tikslas turėtų būti atgaivinti procesą, kuris buvo neaktyvus nuo tada, kai paskutinės derybos žlugo 2008 m., t. y. prieš 15 metų. Kad būtų aišku, Izraelis turėtų susieti šį politinį požiūrį su kariniu, dalyvaudamas ribotose, ilgalaikėse operacijose prieš “Hamas “ lyderius ir kovotojus, atsakingus už spalio 7 d. žiaurumus. Tačiau šalis turi priimti politinį strategijos elementą dabar, o ne vėliau. Izraelis negali laukti, kol ateis koks nors mitinis laikas, kai “Hamas“ nugalės vien tik karine galia.

Tie, kurie abejoja, ar kada nors gali būti pasiektas dviejų valstybių sambūviu pagrįstas sprendimas, yra teisūs, kad nedelsiant atnaujinus derybas su palestiniečiais nesumažės “Hamas “ noras kovoti. Viena vertus, grupė yra žinoma Izraelio eliminavimo šalininkė. Kita vertus, tai būtų vienas didžiausių pralaimėtojų dviejų valstybių sambūviu pagrįstame sprendime, nes taikos susitarimas beveik neabejotinai apimtų ginkluotų palestiniečių grupuočių uždraudimą, išskyrus pagrindinę “Hamas“ vidaus varžovę Palestinos savivaldą, kuri greičiausiai sulauktų naujos paramos ir teisių, jei užsitikrintų susitarimą, kurį palaikė dauguma palestiniečių. Ir net jei bus pasiektas dviejų valstybių sambūviu pagrįstas sprendimas, Izraeliui vis tiek reikės stiprių gynybos pajėgumų, nes joks politinis sprendimas negali visiškai pašalinti terorizmo grėsmės ateinančiais metais.

Todėl dabar neturėtų būti siekiama nedelsiant pateikti galutinį dviejų valstybių sambūviu pagrįsto sprendimo planą – tai, kam šiuo metu tiesiog nėra politinių galimybių. Vietoj to artimiausias tikslas turėtų būti sukurti kelią galimai Palestinos valstybei. Nors skeptikai teigia, kad toks kelias neįmanomas, nes Izraelis neturi tinkamų palestiniečių partnerių, iš tiesų Izraelis gali pats imtis esminių žingsnių. Vienintelis būdas nugalėti“Hamas“ – įvaryti politinį pleištą tarp jo ir Palestinos žmonių.

Izraelio vyriausybė galėtų viešai paskelbti, kad ketina pasiekti tokią padėtį, kai palestiniečiai gyvena palestiniečių pasirinktoje valstybėje greta žydų valstybės Izraelio. Ji galėtų paskelbti, kad ketina parengti procesą, kaip pasiekti šį tikslą iki, tarkime, 2030 m., ir išdėstytų orientyrus, kaip to siekti artimiausiais mėnesiais. Ji galėtų paskelbti, kad nedelsdama įšaldys žydų nausėdijas Vakarų Krante ir atsisakys tokių nausėdijų Gazoje iki 2030 m. kaip pradinį įnašą, kuris parodytų jos įsipareigojimą siekti tikro dviejų valstybių sambūviu pagrįsto sprendimo. Be to, ji galėtų paskelbti, kad nori ir yra pasirengusi dirbti su visomis šalimis – visomis regiono ir kitomis šalimis, visomis tarptautinėmis organizacijomis ir visomis Palestinos partijomis – kurios sutinka su šiais tikslais.

Šie politiniai žingsniai toli gražu nėra susiję su Izraelio karinėmis pastangomis prieš “Hamas“ , jie sustiprintų tvarią, labai tikslingą kampaniją, kuria siekiama sumažinti artimiausio laikotarpio grupuotės atakų grėsmę. Veiksmingai kovai su terorizmu naudinga vietos gyventojų žvalgyba, kuri daug labiau tikėtina, jei tie gyventojai turėtų vilties dėl tikros politinės alternatyvos teroristinei grupuotei.

Iš tiesų, ilgalaikėje perspektyvoje vienintelis būdas nugalėti “Hamas “ yra įvaryti politinį pleištą tarp jo ir Palestinos žmonių. Vienašališki Izraelio žingsniai, rodantys rimtą įsipareigojimą dėl naujos ateities, neabejotinai pakeistų Izraelio ir Palestinos santykių sistemą ir dinamiką ir suteiktų palestiniečiams tikrą alternatyvą, negu tiesiog remti “Hamas“ ir smurtą. Izraeliečiai savo ruožtu būtų saugesni, o abi šalys pagaliau eitų taikos link.

Žinoma, dabartinė Izraelio vyriausybė nerodo jokių ženklų, kad šis planas būtų vykdomas. Tačiau tai galėtų pasikeisti, ypač jei Jungtinės Valstijos nuspręstų pasinaudoti savo įtaka. Pavyzdžiui, Baltieji rūmai galėtų taikyti privatesnį spaudimą B. Netanyahu vyriausybei, kad apribotų beatodairiškas atakas oro kampanijoje. Tačiau turbūt svarbiausias žingsnis, kurį Vašingtonas galėtų žengti dabar, būtų pradėti dideles viešas diskusijas apie Izraelio elgesį Gazoje, kurios leistų nuodugniai apsvarstyti alternatyvias strategijas ir suteiktų daug viešos informacijos amerikiečiams, izraeliečiams ir viso pasaulio žmonėms, kad jie galėtų patys įvertinti pasekmes. Baltieji rūmai galėtų paskelbti JAV vyriausybės vertinimus, kokį poveikį Izraelio karinė kampanija Gazoje daro “Hamas“ ir palestiniečių civiliams gyventojams. Kongresas galėtų surengti klausymus, kuriuose pagrindinis dėmesys būtų skiriamas paprastam klausimui: ar kampanija sukuria daugiau teroristų nei žudo?

Dabartinio Izraelio požiūrio nesėkmė tampa vis aiškesnė. Nuolatinis viešas šios tikrovės aptarimas kartu su rimtu protingų alternatyvų svarstymu suteikia geriausią galimybę įtikinti Izraelį daryti tai, kas vis dėlto atitinka jo nacionalinius interesus.

Paskelbė Algimantas Rusteika

Peržiūrėti visus Algimantas Rusteika įrašus