Jie išeina tyliai.

Išėjo M.Martinaitis, J.Marcinkevičius, S.Geda, D.Banionis, P.Gaidys, V.Bubnys. A.Masiulis, R.Adomaitis, V.Paukštė… Dabar išėjo Vytautas.

Ir ką pamatom per tas dienas? Senus senus, praėjusių laikų įrašus. Koliažus iš kažkokių prieš dešimtmetį darytų, epizodinių laidų gabalėlių, nes nieko rimtesnio nėra. Nieko.

Kiek jie galėjo mums daug pasakyti, papasakoti. Kiek laukė tos galimybės būti išklausyti, jausdami artėjant saulėlydį. Kiek mes laukėm jų žodžio, iš garbingai nugyvento gyvenimo aukštumų sukauptos išminties – apie save, apie mus, apie tai, kaip ir kur atėjom.

Nesulaukėm. Kol tyliai gyveno tarp mūsų – niekam iš naujųjų dvarponių, sėjančių kultūrinę ir tautinę užmarštį, jie neberūpėjo. Argi kam dėl sovietinių senienų galvą skauda? Dar pasakys, ką nereikia, geriau “nacionalinė televizija“ apie žvaigždučių orientacijas parodys.

Tokie praradimai pas mus sukelia masinės isterijos traukulius. Stori ponai ir ponios, neperskaitę nė vienos jų eilutės, abejingi jų kūrybai, sulekia su storais vainikais. Mat proga prie velionio įsiamžint.

Tevaikšto jie tamsos ir melo labirintais. Tiesos pasaulyje likai gyvas, Vytautai, nes gyvųjų žmonių tikrumas nepraeina. Plataus Tau kelio, mes dar susitiksim.

Paskelbė Algimantas Rusteika

Peržiūrėti visus Algimantas Rusteika įrašus