Erika Drungytė

Dažnai pabėgame. Neišlaikę įtampos, išsigandę, bijodami, kas bus, kuo visa baigsis. Nes į viską žiūrime labai rimtai, sudėtingas ir komplikuotas minčių juodulys mus nubloškia į tuos dalykus, kuriuos kažkada esame išgyvenę – vaikystėje ar vėliau, tėvų namuose ar valstybės gyvenime, santuokoje ar darbo aplinkoje….

Mūsų žmonės niekada negyveno ramiai, be įtampos, tiesiog ramiu dienos ir vakaro ritmu. Amžini klausimai, kas dabar bus? Ką valgysiu, ar turėsiu namus, namą, ar baigsiu mokslus, ar gausiu darbą, ar neišmes, ar neišduos, ar nepaliks, ar čia saugu, ar nepavogs, ar spėsiu, ar įtiksiu, ar ne per daug pasakiau ir atskleidžiau, ar nepasijuoks, ar nepasityčios, ar aš čia tinku, ar nesusirgsiu, ar gausiu pagalbos, ar mane gydys be pažįstamų medikų, ar be pažinčių praeisiu, ar mano sąskaitą seka bankas, ar tarnybos klausosi pokalbių, ar jos neatims iš manęs, ką turiu… Ir taip be galo.

Nėra nebijančių žmonių, nes tai vienas iš savisaugos mechanizmo dalykų, tačiau čia – apie kitas baimes. Ir aš bijau, ir kartais neriu į krūmus, paskui savęs nemyliu. Baimė mus įvarė į kampą. Šv. Augustino ar kitų dvasininkų bei išminčių raginimas „Nebijokite!“ šiandien, mano manymu, yra aktualiausias imperatyvas. Kas tik neskatino žmogaus taip gyventi, pradedant Kristumi? O kas sėjo ir augino baimės augalus? Bet kuri valdžia, įdėta į žmogaus ranką. Tai ir yra didysis paradoksas. Žmogus prieš žmogų. Ir mes bijome jo, tačiau nebijome daug svarbesnių dalykų. Lietuviai juk turi perspėjimą, kai kažkas daro blogus darbus – „Bijok Dievo“. Bet šio mes visai nebijom. O į bažnyčią einam. Ypač parodomųjų akcijų metu…

Jei tik suprastume, kad tie, kurie mus baugina tiesiogiai ir garsiai, bijo dar labiau, nes už jų nugarų alsuoja juos persekiojantys demonai, galbūt nurimtume ir pamatytume, kokie apgailėtini yra tie drąsieji, įtakas turintieji, iš pono delno lesantieji, labai susireikšminusieji, privilegijuotieji… Pulti iš baimės taip pat yra instinktas. O, kiek daug dabar aplink tos bijančios gyvūnijos!

Nebijokime! Atgniaužkime turėjimus ir prisirišimus, vardus ir titulis, medalius ir pareigas, sekėjus ir garbintojus. Neturėkime. Savyje neturėkime. Bet tuo pačiu ir kvailai nesididžiuokime, kad nieko (meterijoje) neturime, nes tai kita medalio pusė, kita puikybė ir kvailumas.

Pro mus viskas plaukia kaip vanduo, negriebkime, nelaikykime, nekraukime bebro užtvankų. Tegu teka. Užtvankos griūva, laikantieji paskęsta. Mums tereikia atgniaužti save tikėjimui ir pasitikėjimui, meilei ir pagalbai, atjautai ir gėriui, na, elementariai moralei ir žmoniškumui. Tik tiek…

_________________________________________

Šaltinis: autorės viešas feisbuko įrašas

Paskelbė Kauno forumas

Kauno forumas – pilietinė iniciatyva, siekianti telkti Lietuvos likimui neabejingus Kauno mokslo, kultūros ir verslo pasaulio atstovus. Mes siekiame ugdyti visuomenės sąmoningumą, grąžinti žmonėms Lietuvą ir Lietuvai jos žmones. Peržiūrėti visus Kauno forumas įrašus