Praleisti ir eiti į turinį

Iš redakcijos pašto

DĖMESIO: žemiau pateiktas tekstas yra meninis kūrinys, viskas jame yra autoriaus išmonė. Bet koks panašumas į tikras vietas, įvykius ar asmenis yra grynai atsitiktinis.

Iš diktatoriaus dienoraščio

Mielas Dienorašti,

Jau ilgai nieko nerašiau – tiesiog ranka nekilo. Po to, kai liurbiai mano pirmtakai leido sužlugti tokiai VALSTYBEI, tokiai IMPERIJAI, praleidau daug bemiegių naktų, mąstydamas, kaip tą šukių krūvą, kurią paveldėjau, suklijuoti atgal į pasaulinę GALYBĘ. Iš pradžių užduotis atrodė neįveikiama – juk, sako, istorijos atgal nepasuksi. Vis dėlto, valios pastangomis po truputį neviltį nugalėjau – silpnavaliai negali valdyti valstybės. Sprendimas atėjo tarsi savaime, man begalvojant, nuo ko pradėti: staiga supratau, kad nesvarbu, nuo ko pradėti – svarbu pradėti NUO KAŽKO. Nusprendžiau, kad tas „kažkas“ bus viena įžūli atskilusi provincija, pasivadinusi „Friliandija“ – tie išsišokėliai jau seniai prašėsi pamokomi.

Pirma mintis buvo paprasta – pasiųsti tankus ir sutraiškyti niekšus kaip utėles. Bet negalima – privalau prieš diplomatais save vadinančių mulkių gaują iš visokių valstybių ir organizacijų vaidinti demokratą. Kaip man tai įgriso! Ką daryti? Dienorašti, Tu gi žinai, kad aš genijus, nors ir nemėgstu tuo girtis, ir sprendimą aš randu visada. Radau ir šį kartą. Sprendimas paprastas: vadovas turi VADOVAUTI – o tai reiškia ne pačiam sukti galvą, bet rasti tuos, kas savo galvas suks už jį ir ras reikiamą sprendimą. Ir ar rasi geresnį kandidatą tokiam darbui, negu mano Karo ir Propagandos ministras? Taigi, ilgai nelaukęs, išsikviečiau jį „ant kilimėlio“ ir pareiškiau: „daryk, ką nori – bet kad tie išsišokėliai būtų sunaikinti, o mūsų niekas negalėtų įtarti! Už savaitės laukiu plano”. Ir ką jūs manot? Po savaitės planas buvo. Ir dar KOKS planas! Gaila, negalima jo publikuoti – paskelbčiau savo vardu ir įeičiau į pasaulio istoriją, apie mane vadovėliuose rašytų… Et, ką darysi, teks likti nežinomu didvyriu. O planas paprastas-paprastutis: tegul jie PATYS save sunaikina!

Nors to plano niekur negaliu skelbti, bet tau, mielas Dienorašti, šią paslaptį patikėsiu, nes tik Tavimi vienu galiu pasitikėti. Taigi, valstybės žlugdymo etapai būtų tokie:

  1. Sunaikinti moralę
  2. Įteisinti visokius iškrypimus, o normalumą paskelbti atgyvena.
  3. Iškreipti sąvokas ir pakeisti daiktų pavadinimus, o už tikrų pavadinimų vartojimą griežtai bausti.
  4. Įteisinti ir reklamuoti visokius svaiginimosi būdus kaip gėrį, o visas iš to kylančias problemas – kaip neatviros ir nesupratingos visuomenės kaltę.
  5. Asmeninį tobulėjimą pasmerkti kaip bandymą demonstruoti pranašumą, tuo pat metu diegiant mintį, kad šiuolaikinis žmogus privalo būti auka – t. y. visus ir viską aplink kaltinančiu nevykėliu.
  6. Nuo darželio vaikams diegti, kad didžiavimasis savo tauta, kultūra ir valstybe yra labai smerktinas nacizmas, šovinizmas ir rasizmas – t. y., iš esmės, nusikaltimas, tuo pat metu skatinant kitas tautas ir kultūras vertinti kaip pranašesnes, nuolat pabrėžiant savosios nepilnavertiškumą.

    To siekti per:
    1. Aiškinimą, kad visos iškilios asmenybės buvo nevykėliai ir (arba) nusikaltėliai;
    2. Aiškinimą, kad visi laimėjimai buvo arba atsitiktinumas, arba kitų tautų ar jų atstovų pasiekimai, kuriuos vietiniai nepelnytai pasisavino;
    3. Aiškinimą, kad valstybės simboliai yra nevykę, juokingi, pasenę ir apskritai verti paniekos (nepamiršti skatinti jų niekinimą – pavyzdžiui, pateikiant tai kaip meną, saviraišką ar kritinio mąstymo apraiškas);
    4. Aiškinimą, kad visa tauta nuo seno yra atsilikusi nuo visų kitų ir apskritai už savo išlikimą turi būti dėkinga sėkmingai susiklosčiusioms aplinkybėms bei kitų tautų pagalbai.
  7. Diegti mintį, kad valstybė kaipo tokia išvis yra atgyvena, ir reikia būti visiems bei viskam atviriems.
  8. Skatinti emigraciją, sunkinant pragyvenimo sąlygas ir skleidžiant mintį, kad šitoje valstybėje nieko neįmanoma pasiekti, tuo pat metu reklamuojant emigrantų „sėkmės istorijas“.
  9. Sunaikinti tarpusavio ryšius
  10. Kiršinti tarpusavyje vaikus, vaikus su tėvais, vyrus su moterimis, jaunus su senais, turtingesnius su neturtingais, miesto gyventojus su kaimo gyventojais, skiepytus su neskiepytais, sergančius su sveikais, „lojalistus“ su „nelojaliais“, „progresyvistus“ su ‚tradicionalistais“ ir t. t.
  11. Skatinti tarpusavio įtarinėjimą, nuolat kalbant apie „valstybės priešus“ ir „užsienio šalių įtakos agentus“ ir baksnojant pirštais į bet ką, kad galiausiai visi pradėtų įtarinėti visus.
  12. Skatinti tarpusavio skundimą, pavadinant jį pilietiškumu.
  13. Skatinti visuomenės susiskaidymą į „kastas“, „aukštesniosiose“ kaip elgesio normą „žemesniųjų“ atžvilgiu diegiant aroganciją ir chamizmą, o „žemesniosiose“ – pavydą ir panieką „aukštesniųjų“ atžvilgiu.
  14. Sunaikinti pasitikėjimą valstybe.
  15. Išleisti įstatymus, kuriuos galima interpretuoti, kaip nori, tad ir bausti gali už bet ką. Pasistengti, kad teisinėje sistemoje būtų kuo daugiau neaiškumo ir šališkumo – niekas taip nedemoralizuoja visuomenės, kaip neteisingumo ir bejėgiškumo jausmas.
  16. Visuose lygmenyse skatinti korupciją ir skirtingą žmonių traktavimą pagal kokius nors kriterijus, kad niekas nepasitikėtų valstybės institucijomis.
  17. Kiek įmanoma žlugdyti ekonomiką (per mokesčius, reikalavimus verslui, ūkio objektų išpardavimą užsienio verslui ir pan.), taip skatinant mintį, kad valstybė savarankiškai neišgyvens ir anksčiau ar vėliau žlugs.
  18. Sunaikinti tarptautinį valstybės prestižą
  19. Užsienio politikoje daryti kuo daugiau garsių kitas valstybes erzinančių pareiškimų ar veiksmų, kad valstybė įgautų kvailos išsišokėlės reputaciją ir iššauktų priešiškumą savo atžvilgiu.
  20. Erzinti reikia stengtis tik už save stipresnes valstybes – geriausia, tas, su kuriomis yra bendra siena ir (arba) kurios turi didelės įtakos šalies ekonomikai.
  21. Po reakcijų į savo išsišokimus prašyti stipresnių valstybių ar organizacijų užtarimo ir pagalbos, kad būtų įtvirtinta valstybės-nevykėlės reputacija.
  22. Planas turi būti vykdomas visuose lygmenyse, įskaitant valdžios institucijas, masinės informacijos priemones, visokias įžymybes ir „nuomonių formuotojus“, meną ir (svarbiausia) švietimą, pirmiausiai taikantis į vaikus ir jaunimą, nes suaugusius „perorientuoti“ jau sunkiau – šitiems paprasčiau kokį nors straipsnį pritaikyti, kad užsičiauptų.

Na, argi ne puikus planas, mielas Dienorašti? Po tokio „apdorojimo“ tie išsišokėliai friliandiečiai patys mums į sterblę nukris kaip pernokęs obuolys. Kai mes nuspręsime juos atsiimti, nei jie patys ginsis (o greičiausiai pradės pjautis tarpusavyje), nei juos kas nors gins, nes dauguma galvos, kad „taip jiems ir reikia – patys prisiprašė“, o kitiems vienodai rodys.

Beliko mažmožis: toje Friliandijoje surasti mums ištikimų žmonių, arba, dar paprasčiau, tiesiog gaują godžių arogantiškų kvailių, kurie dėl valdžios ir pinigų bet ką parduotų – ir pasodinti juos ten į valdžią. Kažkaip manau – ne, ŽINAU, kad mums pavyks.

P.S. Turiu naują galvos skausmą: ką daryti su Karo ir Propagandos ministru? Iš vienos pusės, už tokį darbą reiktų gal apdovanoti? Iš kitos, tokie protinguoliai gali būti pavojingi, tai gal geriau būtų jam kokį „nelaimingą atsitikimą“ suorganizuoti? Bet iš trečios – o jeigu jo dar ateityje prireiks? Jaučiu, vėl šiąnakt neužmigsiu…

Autoriaus pavardė redakcijai žinoma

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: