Skaityti šį profesorės Rasos Čepaitienės straipsnį be galo sunku. Kiekvieno dvasiškai dar nemirusio ar bent jau visiškai dar nemirusio lietuvio sielą turėtų persmelkti skausmingas maudulys. O jautresnę – ir beveik nepakeliamas skausmas. Pasakyta šiurpi tiesa apie lietuviškąjį čiukčio sindromą. Turbūt autorė būtų laiminga, jeigu nereikėtų dalintis tokiomis mintimis ir įžvalgomis. Tačiau kas nors juk turi rasti drąsos ir moralinės jėgos pasakyti tai, ką visi širdies gilumoje žino esant tiesa, nuo kurios taip norisi pabėgti.

Nelaimingų čiukčių istorija – tiesa. Visos grobikiškos imperijos žinojo pavergtų tautų valdymo paslaptį. Jos suprato, kad nepakanka mūšyje įveikti tas tautas, užgrobti jų žemes, naikinti ir bauginimais parklupdyti nepaklusnius gyventojus, tremti ir atvirai arba slapčia toliau žudyti nugalėtos tautos karius ir vadus. Buvo suprasta, kad kol yra savo praeitį atsimenantys ir žinantys, kas jie yra, tų tautų žmonės, užkariautame krašte niekada iki galo neišblės pasipriešinimo dvasia ir rusens galimo sukilimo liepsna. Pasiekti, kad pavergta tauta nebesuvoktų esanti vergų tauta, kad ji užmirštų savo praeitį ir išmoktų niekinti save ir nekęsti savo gynėjų ir didvyrių, o galiausiai ir pačios laisvės dvasios – tokia visais laikais buvo tobulo pavergimo ir visiško valdymo formulė, kuria vadovavosi imperijos.

Autorė teisi – mums, Baltijos čiukčiams, ši formulė taikoma visa jėga. Keršijama už 1941 m. Birželio sukilimą ir pokario pasipriešinimą. Tai daroma nuosekliai ir kryptingai – valstybinės premijos už partizanų juodinimą ir jaunimo vertimą XXI a. pradžios „euročiukčiais“ skiriamos ne veltui.

Tai daroma puikiai suprantant, kad kol bus tautinės savigarbos ir žmogiškojo orumo nepraradusių lietuvių, tie lietuviai vieną gražią dieną gali pakelti galvas. Seniai pastebėta, kad beveik nebūta alkanų, tik apie didesnį duonos kąsnį svajojusių vergų sukilimų. Taip yra, nes už duonos kąsnį paprastai nemirštama. Tiesa, kad bado slenkstį peržengęs alkis kartais sukeldavo stichiškus, visiškos nevilties įkvėptus bejėgiškus alkanųjų maištus, kurie būdavo lengvai užgniaužiami pirmiausia dėl išsikelto tikslo beprasmiškumo ir menkumo. O štai už laisvę ir savąjį orumą pasiryžusių mirti visada atsirasdavo. Jų sukilimai būdavo kitokie – keitė tautų likimus ir pasaulio istoriją.

Pakelk galvą, lietuvi! – įveik tau įskiepytą Baltijos čiukčio sindromą.

Paskelbė Algimantas Rusteika

Peržiūrėti visus Algimantas Rusteika įrašus