GODA JUOCEVIČIŪTĖ: Gyvenimo blūdas su modernumo kauke

Mačiau tokį vaizdo įrašą: feministė, neva kovojanti už lygias teises, atsistojusi į pisuarą myža – neatsiprašinėsiu už tiesmuką žodį (vulgarybių šiame tekste bus ir daugiau, idant išlaikyčiau natūralumo atmosferą). Atseit nepaaiškinsite man, kaip pagal savo fiziologinę prigimtį turiu atlikinėti gamtinius reikalus.

Fotografės imasi kurti esą labai subtilius ciklus „šviežių“ gimdyvių nuotraukų – su subinių drebučiais, išsitampiusiais kaip tinkleliniai maišai pilvais ir jų rinkėmis, nukarusiais ir susiraukšlėjusiais kaip saulėje džiovintos špygos arba, atvirkščiai, pieno pritvinkusiais, mastitą išgyvenančiais papais ir kitomis ką tik po gimdymo ištikusiomis natūralybėmis. Nėra ko gėdytis pasikeitusio po įvykusio stebuklo kūno!

Toliau šią pastraipą silpnų nervų skaitytojams praleisti. Atsiranda ir to stebuklo, lydimo moters klyksmų, kraujo upių, klizmos, tarpvietės plyšimo ar kirpimo, placentos valgymo, tiesioginių transliacijų iš palatų ar gimdymo namuose gerbėjų vonios kambarių. Beje, šį šventą ritualą privalo stebėti visi artimieji, įskaitant ir mažamečius vaikus.

O štai mūsų nuobodžiaujančiose nuo trilerių stygiaus platumose viena deivė, neva krimtusi mokslus pas kinų meistrus (gal kokiame seminare Minske?), giriasi, kad daugybę moterų įkvėpė praeiviams rodyti pro marškinėlius persišviečiančius besikilnojančių krūtų spenelius.

Či energijos tėkmės papuose ekspertė sako, kad liemenėlės atsisakymas jos pacientėms keičia gyvenimus. Kinų išminčiai to nė susapnuoti negalėjo!

489487-186398-756x425

Vis dėlto ne ši didžiausia sezono naujiena. Įpratusi viešai virkauti apie traumuotą vaikystę ir skųstis tėvais aktorė, užsivilkusi baltus marškinėlius su užrašu „mėnesinės“, dabar skleidžia mums naują žinią – kad nuo šiol moterys tomis dienomis neturėtų užsitverti tylos siena.

Anksčiau ta pati veikėja savo feisbuko paskyroje publikavo kitos drąsios kovotojos darytą nukapsėjusių į unitazą kraujo lašų nuotrauką. Šitokiu būdu moterų ciklo reklamuotojos bando atkreipti visuomenės dėmesį į problemą. Kokia ta problema, sunku tiksliai įvardyti, bet svarbiausia – atkreipti dėmesį.

Viskas taip natūralu, kad liko tą natūralumo paliudijimą įtvirtinti viduriavimo aktais Katedros aikštėje, nes juk tuštintis irgi nėra gėda, visi tai daro, ir nereikia bijoti apie tai kalbėti, negalima to laikyti savyje. O kad nevalia apie trydą diskutuoti prie gausiai vaišių nukrauto stalo, tai – senų bobučių stereotipai.

Nereikėtų stebėtis, ir kad sėkmingai įsivyravo didžiavimosi šiuolaikinės civilizacijos ligomis – depresija, bulimija, panikos atakomis, nerimo priepuoliais, šizofrenija – kultas. Anksčiau sergantieji pasiguosdavo artimiesiems ar draugams ir eidavo gydytis, nepranešę per jokį feisbuką ar TV.

Šiandien svarbiausia – pirma tautą iškilmingai informuoti apie savo sveikatos sutrikimą ir įsivaizduoti, kad taip padedi kitiems. Apskritai, jei tu išdidžiai nepaskelbi kažkuo sergąs, dar blogiau – jei tau nereikalinga vadinamųjų specialistų pagalba, laikyk, tu – mažų mažiausiai nesveikas ir nenormalus.

Žmonės, auklėti kitomis vertybėmis ir išgyvenę karą ar pokarį, tarnavę armijoje ar iš jos mėginę išsisukti, siekdami nepriklausomybės, ėję prieš tankus, tik kraipo galvas paklaikę ir svarsto: gal iš jų tyčiojamasi specialiai? Gal visa ta intymiausių fluidų ir diagnozių manija – tai nauja pasaulio nuprotėjimo išraiška? Įžvalgesni įtaria, kad po pasibėdavojimų akcijomis slypi fondukų pinigų įsisavinimas.

Gali būti, kad glitnaus fiziologinio intymumo proveržio priežastys – visos čia paminėtos, ir dar daugiau. Žinoma, farmacijos biznis suinteresuotas kūno netobulumų, neišvengiamų organizmo procesų bei ligų ar jų komplikacijų viešinimu. Įvairių kompleksų įkaitams ir hipochondrikams bet koks priminimas apie sveikatos bėdas, kūno pokyčius, net natūralius ciklus yra postūmis jaudintis, savyje ieškoti naujų patologijų, darytis tyrimus ir būtinai kažką atrasti.

Į vadinamąjį kalbėjimą apie gilius anatominius reikalus bei kūno išskyras entuziastingai įsitraukia toli gražu ne tik specialiai reklamos kampanijoms pasamdytos žvaigždelės. Pikantiškas, kai kada – ant šlykštumo briaunos balansuojančias, temas nusigriebia į narcisizmą linkę ir už dyką bet ką pagal to meto madas galintys nešti savimylos, dažniausiai tai būna moterys.

Joms nėra jokio skirtumo, apie ką tautai pliurpti, jei tai renka iliuzinius patiktukus feisbuke. Visiškai tas pats, ar graudentis apie visuotinį klimato atšilimą, ar apie menstruacijas, ar apie savo defloraciją. Svarbu – kad klausimas būtų ant bangos. Kai reikės populiarinti triperį, jos ir apie tai dalinsis asmenine patirtimi bei skatins drovuolius atsiverti ir nelaikyti savyje.

Regis, ši atvirumo ideologija – cirkas, kuriam aptarinėti neverta gaišti laiko ir jėgų. Iš tikro jos geografija platėja ir aprėpia ne tik socialinių tinklų burbulus, o gylis – žymiai pavojingesnis nei atrodo iš pirmo įspūdžio.

Paprasčiausių gamtiškų dalykų, dėl kurių šioje planetos dalyje niekas nepatiria jokios diskriminacijos ir teisinės nelygybės, sureikšminimas rodo, kad žmonės, bijodami negailestingos akistatos su tikromis problemomis, nuo pastarųjų bėga ir bando šį nubėgtą atstumą užkamšyti susigalvotomis arba dirbtinai išpūstomis dramomis, o vidines traumas pridenginėja marškinėliais su atseit labai socialiniais šūkiais.

Tokiais atvejais tikrą nuoširdumą atstoja parodomasis atvirumas. Reikia pripažinti: šlapinimąsi pritūpus, kasdienį liemenėlės dėvėjimą, po gimdymo atsiradusias strijas ar mėnesines paversti socialine ir net filosofine neteisybe – daug lengviau nei neteisybę įžvelgti, tarkim, žmonėms gyvenimą gadinančiuose įstatymuose.

Visi negali ir neprivalo vien kelti ir spręsti realias problemas – reikia ir pramogų, ir erotikos, ir gal net šiek tiek blevyzgų įtampai nuimti. Tačiau jos šiuo metu dauginasi neadekvačiais kiekiais ir tempais. Sakysite, žiniasklaida tas kvailystes ir bruka. Žiniasklaida šitų naujienų nekuria, jos pačios atplaukia – socialiniai tinklai bei naujienų portalai jas tik atspindi.

Kai intelektas netraukia toliau fiziologijos, kai nebėra valios kovoti su savuoju „Aš“ ir proto drumzlėmis, belieka aukštinti ir sudvasinti visai nedvasingus dalykus, kaip rinkės ant pilvo, kraujas ar valgymo sutrikimai, nes jiems pasiekti ar įgyti nereikia jokių išskirtinių gebėjimų, talento ar pastangų.

Didžiavimasis paprastomis gamtos duotybėmis, trūkumais ar diagnozėmis iš esmės nesiskiria nuo kitos ekstremalios tuštybės – liguisto instagraminio grožio ir apsimestinio pozityvo kišimo.

Tai papūstos ančių lūpos, silikono prigrūstos krūtys, nuo gyvenimo tikrovės nutolę rakursai bei retušavimo programėlės, kurios bet kokią spuoguotą vidutinybę paverčia gražuole, maivymaisi ant raudono pigaus kilimo, sąmoningos mitybos „pamokos“, darnios šeimos imitavimas pozuojant „Žmonių“ žurnalui, o po savaitės – keiksmų ir konfliktų su policijos įsikišimu lavinos lydimos skyrybos, tada vėl – nauji romanėliai ir pasakiškos atostogos Egipto baseinuose, banalios citatos apie meilę ir selfiai prieš veidrodį viešbučio tualete.

Visokios intymios šlykštynės į paviršių lenda ir kaip atsakas šio perteklinio, sintetinio glamūro, už kurio žioji vien kiaurymė, plitimui. Tačiau esti ir kas šiuos abu patologinius kraštutinumus sieja – tai mutuojančios privatumo normos.

Jau po truputį įprantame prie mus, kaip potencialius nusikaltėlius ir teroristus, stebinčių kamerų gatvėse ir prekybos centruose. Mainais už galimybę disponuoti savo pačių uždirbtomis lėšomis ar laisvalaikiu vis lengviau asmeninius duomenis savo noru patikime įvairiausioms įstaigoms – bankams, Markui Zuckerbergui, būriams rinkodarininkų.

Įtariame, kad skaitmeninės sistemos seka mūsų judėjimo trajektorijas, įpročius, pomėgius, kad klausomasi mūsų telefonų pokalbių ir išsaugojami net ištrinti susirašinėjimai, bet su tuo pradedame susitaikyti. Išradėjai grasina greitai pagaminsiantys minčių nuskaitymo aparatus, kas irgi jau nebeskamba kaip rafinuotas siaubo filmas.

Patys nepastebime, kaip dėl aštrėjančios priklausomybės nuo technologijų tampame asmeninio gyvenimo nudistais. Populiarėjantys paatviravimai – tik viena iš paklusimo visuotinei kontrolei formų. Nuogumo ribos kiekvienam – dar skirtingos, tačiau ilgainiui išsilygins. Šiandien dar ne visiems priimtina nepažįstamiesiems kaišioti savo kūno sekretus ir bėdavotis apie intymiausias ligas, o gali ateiti diena, kai ne tik dažnas norės, bet ir privalės visa tai viešai deklaruoti už, tarkim, galimybę naudotis internetu.

Nuogas dailus kūnas senokai jau – nebe paslaptis. Netgi kūnas su nudirta oda – nebe egzotika. Dabar svarbu lįsti vis giliau – į kiaušintakius, žarnų turinį, kaulų čiulpus, smegenų rezginius, jei jų išvis dar likę. Vidinio pasaulio – turiu omeny vidaus organus ir išskyras – demonstravimas ir aptarinėjimas be tabu nėra visuomenės laisvėjimo požymis.

Skaityti visą tekstą:
atsisiųsti

 

Komentarų: 1

  1. Manes kazkaip nepasieke visas tas bludas, atrodo tai apie ka rasoma egzistuoja kazkokiame kitame pasaulyje.. bet jei ir pasiektu mane as tikrai neskaityciau.. zmones silpni, pasiduoda pagundai buti sokiruotais, sujaudintais, nustebintais.. reikia saugoti savo vidine svara, neisileisti visokio purvo..

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s