JURGA LAGO: Varyti ant Lietuvos pamažu taps blogu tonu

Daugybė “laikų“ ant vieno (man patinkančio) žmogaus FB sienos, po rašiniu: “mergytę nori įsivaikinti PUIKI zelandų pora. Inteligentiškais veidais. Zelandijoje jos laukia rožinis kambarys, o žmonės iš toli keliavo, lia lia lia”…

Taip, rašė lietuvė ir šimtai lietuvių “laikino“.

Jie pyko, kam mergaitės broliui paliekamas šansas (nebandė suprasti, kad jis – jaunas, jam irgi sunku, bet nori klijuoti šeimą). Ir – dar blogiau – atsiradus PUIKIAI pasiturinčiai lietuvių šeimai, norinčiai įsivaikinti mergaitę LIETUVOJE, komentatorių pyktis nukrypo į juos.

“Progresyviems” buvo svarbu, kad ta mergaitė išvežtų kad ir į Mongoliją, nes ten “buvo rožinis kambarys”.

Ar čia ne ubago mentalitetas? Nes atvykėliai buvo “faini žmonės”? Ir taip rašė influenceriai, kurie patys deklaruoja “laisvę”, kad jiems “nesvarbūs pinigai”, tik “jūra, meilė, gamta, menas”…

Tačiau.

Pvz.: Lenkijoje stengiamasi tik ultra retais atvejais vaikus atiduoti įvaikinti užsieniečiams – nebent vienas iš tevų – lenkas. “Mūsų mažai”, – sako Lenkijos prezidentas.

O LT mes tiesiog piktdžiugiškai stūmėme savo vaiką pas… zelandus!

Galisijoje irgi vyko panaši drama – 16 ir 17 metų sesės nenorėjo atiduoti įsivaikinimui broliuko į… Prancūziją! Nes toli, ne sava kalba, ne sava šeima!

Ir žinote, koks skirtumas – lygiai atvirkštinis, nei LT – visi FB gynė seseris, šeimą ir vaiko teisę likti Galisijoje. Ir jis liko! Kol sesės taps pilnametes.

Patologiška neapykanta sau medicinoje turi pavadinimą.

Net pas protingus, rodos, žmones ji gali slėptis! Gili, nesuvokta, neįsisąmoninta neapykanta ar nuvertinimas … savo šalies.

Išvykus gyventi kitur, pusę metų būnant ne Lietuvoje, jau laikome save kažkokiais “pasaulio piliečiais” (lyg tokie išvis egzistuotų). Kol kas tokiu freelancerių-tėvynių-mylėtojų “global-happy-lover” nėra. Gal ir nebus.

Na, komunizme buvo sakoma, kad mes neturim savų šaliu ir mūsų namai – visur, bet mano babytė mokė: “kas visų – tas niekieno”.

Ir taip – psichiatrijoje neapykanta pačiam sau turi pavadinimą – oikofobija.

Net nesakant “nekenčiu Lietuvos”, ji tvyro kartais paslėpta tarp gražių jūros nuotraukų, besišypsančių vaikų ar gražios svetimos gamtos. Kartais.

Visas tas varymas ant Lietuvos man ima darytis įtartinas.

Leftėjanti šiandienos Europa stengiasi rauti tautiškumą, gesinti šeimos svarbą, tyčiotis iš tikėjimo, skatinti ten visokias dažnai nevertingas “vertybes”, tačiau išliks tik tam leftėjimui atsparios šalys. Lenkai, vengrai, austrai jau atsibudo, keliasi italai ir ispanai.

Ir tikiu – varyti ant Lietuvos pamažu taps blogu tonu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s