ALGIMANTAS RUSTEIKA: Apie buivolus

Kodėl suaugęs buivolas, užpultas liūtų, ginasi ir neretai apsigina, o šimto buivolų, kurių kiekvienas sveria kaip BMW, banda ramiai stebi arba pabėga, kai užpuola jauniklį ar silpnesnįjį, nors keliasdešimt galingų bandos patinų galėtų į miltus sumalti ir į blynus sutrypti tuos kelis plėšrūnus? Arba lygiai taip tūkstantinė stiprių elnių banda prieš keletą vilkų?

Kodėl numirėlių vienybė žydi, o gyvieji tokie pasimetę, vieniši ir bijantys ką nors įžeisti, kai juos dergti niekas nesibijo? Kodėl sakyti visiems matomą tiesą yra gėda, nepatogu ir nemandagu, nors melo upės liejasi laisvai ir menkystos neišlipa iš ekranų? Kodėl kiaurą parą pliaukšti niekus ir apsimetinėti svarbiais yra svarbu, o kalbėti apie tai, kas svarbu yra nesvarbu ir jokie patriarchai dėl to nepareiškia jokių susirūpinimų?

Kur dingo šviesuoliai ir švyturiai, valdę protus ir širdis, intelektualinis ir kūrybinis tautos žiedas, nejaugi tik tie keli vis persekiojami, slapta žlugdomi, apspjaudomi ir nutylimi autoritetai beliko? Kur tos knygos, skolinamos vienai nakčiai, filmai ir spektakliai, aptariami darbovietėse ištisą savaitę? Kur žmonės, svarstantys, ką ir kaip reikia daryti, kad gyventi būtų šviesiau – ar tik tuos keliasdešimt įtūžusių komentatorių po tekstais turim? Ir dešimtis tūkstančių, besidalinančių nemokšos stilistės paistalais?

O gal ligoniui tereikia morfijaus, kad geriau miegotų ir neskaudėtų? Gal sugebam tik kartą per metus pagiedot ant piliakalnių ir pasigraudenę vėl laukti Senelio Godo su maišu, kuriame iš mūsų pačių pavogtos dovanos? Atėjus valandai jie klaupiasi ten, kur bebūtų – gatvėse, parduotuvėse, paplūdimiuose ir atsisuka nusilenkti į Meką. Prieš ką klaupiamės ir kam galime nusilenkti mes, nebetikintys niekuo, net savimi?

Kodėl pavertėm savo šventyklas laisvalaikio objektais, tikėjimą – tradicija, panašia į cepelinų valgymą, o tikrumą ir meilę, netikrumą ir neapykantą – laisvu pasirinkimu? Kodėl kas per amžius buvo kvaila dabar protinga, o kas protinga ir amžina, laikoma blogybe? Kur išsigimimo riba, kurią peržengus sudrebėtume, pajutę, kaip bedugnė žvelgia į mus? Kodėl visi keleiviai žiūri pro langus, bet nemato, kad už stiklo jau Mėnulio peizažai?

Todėl, kad pasiaukštinę, pigūs ir apsvaigę nuo dūmų, kad užmiršom savo tėvus ir protėvius. Todėl, kad numirti lengviau ir gyvųjų niekam, net gyviesiems, nereikia. Todėl, kad pasidavėm be kovos ir pralaimėjimas mūsų širdyse. Mes esam laisva, galinga, didvyriškai amžinybėn žengianti buivolų tauta.

..

..

..

..

..

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s