Atėjo laikas apžvelgti nueinančius metus, tačiau kadangi jie buvo ypatingi – su daug rinkimų – verčiau aptarti bent keturių-penkių metų laikotarpį, juolab, kad jis buvo išskirtinis, galima sakyti, net epochinis.

Kas per tą laiką pasikeitė? Pirmiausia, žinoma, pasikeitėm mes – senstelėjom ir pabjaurėjom (arba pagražėjom ir praturtėjom – čia jau kaip kam pasisekė ir piniginė išnešė). Kai dabar pagalvoji, kokie vis dėlto sunkūs tai buvo metai, visiems atnešę reto kietumo moralinius išbandymus. Tai ir covido vadinamoji pandemija, kurios globalus valdymas, kaip jau oficialiai įrodyta, buvo nevykęs (o gal kai kam ir labai vykęs…), korumpuotas ir nusikalstamas, pasižymėjęs masiniais žmogaus teisių pažeidinėjimais ir atsisakančių paklusti persekiojimu bei viešu išjuokimu propagandoje. Laimei, mums su sūnumi pakako proto geriau klausyti savo intuicijos ir atsispirti spaudimui leistis klinikinių bandymų nepraėjusius preparatus. Be to, mūsų sisteminių geradarių taikyti metodai man, tyrinėjančiai XX a. totalitarizmą, iškart padvelkė pažįstamu kvapeliu, tad pasakiau: ačiū, ne.

Deja, tai buvo ne vienintelis institucinės prievartos ir indoktrinacinio spaudimo paklusti bei žengti koja kojon su nulenktomis masėmis atvejis, taikytas per šituos metus. Tokių propagandinių kampanijų būta ne vienos. Valdančiųjų geradarystė liete liejosi per kraštus. Tai ir agresoriaus užpultos tautos moralinio ir finansinio palaikymo monopolizavimas, demonstratyviu ir iki nepadorumo išpūstu menamu proukrainietiškumu dangstant vidaus valdymo klaidas, problemas ar atvirus nusikaltimus, apie kuriuos (visi tie baltkepai, fokspėjai, neregėti anūkienės viršpelniai iš valstybės kišenės, “didžioji patrioto“ anūkėlio vila Graikijoje, įsigyta karo išvakarėse, ministrės Navickienės mafijiniai draugeliai ir t. t.) sužinojome tik gerokai vėliau, prieš pat rinkimus, kas irgi kelia daug klausimų, kas tai nutekino ir kodėl.

Tai ir mėginimai performatuoti visuomenės sąmonę, diegiant jai svetimą ir priešišką genderistinę ideologiją, dangstomą žmogaus teisių figos lapeliais. Tyčiojantis, pjudant ir represine valstybės galia persekiojant prigimtinės šeimos gynėjus. Tokio įžūlaus, chamiško, visuotinio ir neadekvataus puolimo organizavimas vienoje labiausiai nykstančių pasaulio tautų iki šiol kelia daug klausimų… Bet jo pasekmės efektyvios – gimstamumas dar labiau sumažėjo…

Tai ir tylus, su visuomene nei aptartas, nei jai pristatytas ar pagrįstas, masinės imigracijos įsileidimas ne tik iš postsovietinių slavų ar Vidurio Azijos šalių, bet ir iš Trečiojo pasaulio (dažnai žlugusių, ar tik nominalių) valstybių, veikiai gręsiantis atsirūgti socialinėmis ir ypač saugumo pasekmėmis.

Vienašališkai nutraukus ar demonstratyviai ignoruojant dialogą šiais ir kitais ne mažesnės reikšmės klausimais su visuomene, ypač – su aktyviausia ir politiškai neabejinga jos dalimi, tuometiniams valdantiesiems beliko kliautis jų užvaldytąja rankine žiniasklaida bei teisėsauga ir, žinoma, gerai projektais, atlyginimais bei premijomis pašerta savo partinių suporterių bei aukštosios biurokratijos armija – disciplinuota ir savo sėdimąja kūno dalimi itin jautria bet kokiems sukurtosios parazitinės sistemos pokyčiams ir pirmiausia asmeniškai suinteresuota jos išlaikymu.

Rezultatas – supjudyta ir suskaldyta visuomenė, išmokyta kitame pirmiausia ieškoti vidaus priešo, išdaviko, kolaboranto (neveltui kolaborantų tema buvo itin užaštrinta ir naujojoje istorijos politikoje, “desovietizacijos“ dingstimi pasišovusioje nubraukti ir į istorijos šiukšlyną išmesti visus sovietinės Lietuvos kultūros ir mokslo pasiekimus bei nuopelnus, palikus neliestą tik vieną tokį tarybinį profesorių…). Išmokyta kabinti propagandos paslaugiai pakištas etiketes – vatnikas, antivakseris, maršistas ir t. t. ir pan. – turinčias nenutrinamai paženklinti ir iš gerųjų tarpo išstumti bet kurį sukurtosios tvarkos kritiką ar besipriešinantį jai.

Bet ir to nepakako. Buvo imtąsi ir smurto. Ne tik institucinio (prisiminkime policiją, vijusią vaikus su rogutėmis nuo kalniukų ar grėsmingai demonstravusią riaušių malšinimo ekipuotę taikiuose mitinguose), bet ir spontaniško, kylančio “iš apačių“, matyt, turėjusio galutinai užčiaupti nepritariančiųjų burnas. Buvo organizuojamos viešo pjudymo kampanijos, užpultajam ar nekaltai apšmeižtam nepaliekant jokios galimybės apsiginti. Socialinių tinklų prievaizdai duodavo komandas “fas“ naujiesiems chunveibinams šlykščiausiais būdais pulti oponentų paskyras, jos buvo nuolat skundžiamos ir mėginamos uždaryti. Patys valdantieji ir jų šeriami įtakotukai apdairiai užsiblokuodavo nuo visuomenininkų, galinčių jiems suteikti nepageidautiną kartų feedbacką, likdami savo saldžiabalsių palaižūnų apsuptyje. Galiausiai, prieš protestuotojus leido sau ne tik žodžiais, kaip tai jau buvo tapę įprasta mūsų toleruomenėje, bet ir fiziškai smurtauti šių metų Vilniaus praido parado metu, matyt, tikintis paskatinti prisidėti ir kitus pažangiuosius.

Visa tai padėjo suklestėti ir ištarpti baimės, visų nepasitikėjimo visais, nuolatinių įtarinėjimų ir masinės paranojos atmosferai, kurioje bet kokia abejonė, svarstymas, blaivi įžvalga košiama per siaurą propagandinių klišių sietą. Apmaudu, kad taip į vieną krūvą buvo sumesta kritika, kylanti iš nuoširdaus rūpesčio valstybe, ir tikrųjų jos priešų išsakoma, siekiant ją diskredituoti.

Per pastaruosius ketverius metus buvo padaryta viskas, kad Lietuvoje žmonės kuo labiau nusisuktų nuo viešųjų reikalų, rūpestis kuriais būtų pirmiausia siejamas su pavojumi, nesaugumu, pajuoka, išstūmimu… Lietuva, kaip ir daugelis totalitarinių bei autoritarinių valstybių, įrodė, kad formaliai demokratija gali būti ir be demoso.

Tačiau pastarųjų rinkimų rezultatai atskleidė, kad žmonės nuo viso šito jau pavargo ir ieško alternatyvų. Ar tie lūkesčiai išsipildys, kol kas sunku pasakyti. Vengiant tiesos apie save ir kitus, apie sukurtąją lietuvišką tvarką, kurioje vėl randasi ponai ir runkeliai, kurioje lietuviams nebėra vietos ir jais skubama atsikratyti, tuo pat metu lankstantis ir uoliai vykdant valstybei nenaudingus ar net žalingus užsienio didžiūnų nurodymus, vargu ar kas keisis iš esmės.

Bene svarbiausias pasibaigusio politinio sezono rezultatas – dešimtmečiais kurto TS-LKD mito apie save kaip “vienintelius patriotus ir teisiuosius“ žlugimas, neišvengiamai artėjanti moraliai supuvusio ir dvokiančio landsbergizmo eros pabaiga. Kita vertus, pilietinė visuomenė (ta tikroji, ne fondososinė) patiesta guli nokdaune ir vargu ar greitai atsigaus. Galbūt, naujiesiems valdantiesiems užsiėmus ūkio reikalais, jai bus leista kiek atsigaivelėti, o gal ir liks paslika, nes taip juk visiems patogiau ir įprasčiau, ar ne? Bet, kita vertus, minėtasis praido incidentas neliko be pasekmių – ten šokinėjęs gaidelis teisme nebuvo paglostytas, tuo nubrėžiant tolerancijos ribas. Tikėkimės, teismui pakaks proto išteisinti ir vadinamųjų “riaušių“ bylos kaltinamuosius, tuo pačiu nuvalant didelę gėdą Lietuvai, pastačiusiai ją į vieną gretą su Baltarusija ir kitomis politinius oponentus ir protestuotojus persekiojančiomis autoritarinėmis šalimis.

Šviesių ir blaivių ateinančių!

Paskelbė Algimantas Rusteika

Peržiūrėti visus Algimantas Rusteika įrašus