Praleisti ir eiti į turinį

Audrys Karalius. Nacionalinis stadionas Vilniuje 1984–2020: trumpa Ligos istorija

Audrys_KaraliusŠią savaitę projekto-ligonio gyvenime įvyko kai kas esminio…

Eilinės prioritetinio projekto laidotuvės?

Eilinės aferos demaskavimas?

Eilinis susidorojimas su „auksinio užsakymo“ konkurentais?

Eilinis smūgis Lietuvos futbolui?

Eilinė proga nuo galvos atsistoti ant kojų?

Eilinė proga viską padaryti geriau ir teisingai?

Kai studijavau paskutiniame architektūros kurse VISI (dabar VGTU), teko atlikti architektūrinę praktiką savo mokytojo Algimanto Nasvyčio studijoje MSPI. Visa studija sušilusi triūsė prie 30 000 vietų stadiono ant Šeškinės kalvų konkursinio projekto. Netrukus A.Nasvytis su architektūriniais bendraautoriais R.Stasėnu ir R.Krištapavičium konkursą laimėjo, tačiau euforijos nebuvo. Bijau, kad nebūtų kaip su viešbučiu „Lietuva“, nuogąstavo A.Nasvytis, kurį man statė 20 metų…

Nacionalinis stadionas | 21vilnius.lt

Šią savaitę Vilniaus meras Remigijus Šimašius padarė pareiškimą, atvirai kaltindamas „valstiečių Vyriausybę, nužudžiusią Nacionalinį stadioną“. Meras teigė, kad „peržengtos visos ribos“ ir kad „valstiečių Vyriausybė nacionalinio stadiono projektą bandė žudyti ir anksčiau. […] Projektas torpeduotas daug kartų (FNTT, Švietimo, sporto ir mokslo ministerija)“. Anot R.Šimašiaus*, „galiausiai projektą nužudė Viešųjų pirkimų tarnyba. Šįvakar pareiškė, kad projektas nėra koncesija, todėl viskas turi būti anuliuota“.

Beje, meras priminė, jog „kovo mėnesį VPT sustabdė stadiono sutarties pasirašymą“, o Savivaldybė tokį sprendimą apskundė teismui. Suprantama, kad ima siutas, kai ketverius metus kryptingai dirbus Nacionalinio stadiono projektas imamas ir pakasamas.

Tačiau ar Vilniaus meras kažko nesupainiojo…?

Juk 2017-aisiais buvo paskelbtas konkursas visai ne Nacionaliniam stadionui, o „Daugiafunkcio sveikatinimo, ugdymo, švietimo, kultūros ir užimtumo skatinimo projektui“. Ir, kaip žinia, šį abrakadabrinį darinį lydėjo itin lakios savivaldybininkų vaizduotės pagimdyta projekto programa:

1. Vaikų darželis, pastatas – 3 640 kv.m, aptverta lauko teritorija – 4 747 kv.m.
2. Kultūros ir ugdymo centras ir biblioteka – 1 600 kv.m
3. Neformaliojo ugdymo veiklai skirta sporto infrastruktūra: multifunkcinės, gimnastikos, bokso, imtynių, fizinio pasirengimo salės, administracinės ir kt. patalpos – 10 400 kv.m, 2 futbolo treniruočių aikštės – 21 250 kv.m, futbolo treniruočių aikštė su apšilimo takais – 10 625 kv.m, lengvosios atletikos stadionas – 14 000 kv.m, iš viso – 56 275 kv.m
4. Sporto muziejus – 1 500 kv.m
5. Viešųjų kultūros ir sporto renginių infrastruktūra (stadionas) – ne mažiau 15 000 vietų
6. Automobilių stovėjimo aikštelė – 1 600 vietų.

vms7999-850x491_5ac3484add956

Šiuo atveju net objektų prioritetinis eiliškumas kelia pagrįstų klausimų. O ką jau kalbėti apie funkcinę logiką, kasdienę logistiką ir darną kontekste.

Šimašiaus Kompleksą ne kartą kritikavo architektūros ir urbanistikos specialistai, tačiau vietoje argumentuotų atsakymų liejosi vilnietišku patriotizmu užgazuota euforija arba biurokratyvi dūmų uždanga – „taip reikia!“

Ko gero, didžiausią kantrybę debatuose su liberaliai užtrenktomis durimis pasiekė architektūros profesorius Vytautas Jurgis Dičius. Metras aplankė ne tik Vilniaus savivaldybę, bet ir Vyriausybę, Seimą, Aplinkos ministeriją. Profesorius skundėsi, kad niekas taip ir neatsakė į jo kritiką argumentais… |

Galiausiai 2017-ųjų pabaigoje Šimašiaus konkursas sulaukė dviejų pasiūlymų. Abu keisti, abu ne be trūkumų. Stadionai, įstrigę nesuvirškinto urbanizmo garnyruose, styrojo it nubausti už lengvabūdišką gimdytojų gyvenimą. Nacionaliniu formatu čia net nekvepėjo…

Netrukus „Vilniaus nacionalinio stadiono“ projektas dėl formalių priežasčių buvo pašalintas ir dėl to ilgai bylinėtasi. „Axis Industries“ projektas priimtas, tačiau Vilniaus savivaldybės derybos pagal formulę „iš vieno – vienas“ netruko apaugti įspūdingais nutylėjimais ir mistika (prisiminti ČIA). Ypač „vaizdingai“, anot kritikų, sukonstruotos ir Šimašiaus-Axis projekto finansavimo ašys.

ns gr2

Todėl, nepaisant fatališkos Vilniaus mero kalbos, pasakytos prie Daugiaprasmio Daugiaproblemiško Daugiafunkcinio projekto kapo, – man jo negaila. O futbolo – gaila. Ir savo tautos – gaila. O labiausiai gaila kvailai ištaškyto laiko – 36 metų…

Ar tikrai tauta, kuri dievina krepšinį, turi būtinai nekęsti futbolo?

Kodėl Vilnius nugriauti „Žalgirio“ stadioną sugebėjo per porą metų, o pastatyti Nacionalinio neišgali ir per tris su puse dešimtmečio?

Kodėl ant futbolo vejos reikalaujame profesionalaus žaidimo galva, o tokio pat žaidimo vardan futbolo, tik ant parketo – jau nebe?

Ar tikrai 131 vieta Pasaulio futbolo reitinge atitinka ambicingos, atakuojančios lietuvių tautos savimonę…? (Kai net mūsų kariuomenė Pasaulio reitinge yra 83-čia)

image (3)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: