Vytautas Sinica: Istorinės atminties politika

Kiekviena valstybė siekia savo išlikimo. Išlikimui – ypač mažos valstybės išlikimui – būtina taika užsienio politikoje. Tačiau ne mažiau būtina visuomenės santarvė, solidarumas ir stabilumas valstybės viduje. Esama įvairių veiksnių, kurie užtikrina arba, priešingai, griauna, visuomenės solidarumą, santarvę ir stabilumą. Dar Platonas kaip vieną tokių išskyrė socialinę atskirtį, sukuriančią tartum „dvi valstybes“ vienoje. Šiuolaikiniai tyrimai aiškiai liudija, kad solidarumą ir stabilumą valstybėje griauna ir jos vidinės etninės įtampos – kuo multikultūriškesnė visuomenė, tuo mažesnis žmonių pasitikėjimas vieni kitais ir nepažįstamųjų bendrumo jausmas.

Lietuva beveik neturi pastarosios problemos, tokios aktualios šiandienos Europoje. Esame, palyginti, itin vienalytė visuomenė. Net 84 procentai Lietuvos gyventojų save priskiria tai pačiai – lietuvių tautai. Net 79 procentai save priskiria tai pačiai – Romos katalikų religijai. Tačiau ir toje pačioje tautoje galimas susiskaldymas būtent klausimais, kurie turėtų ją susieti bendrumo saitais ir laikyti drauge.

Visame pasaulyje sutariama, kad tautos narius jungia bendra kalba, istorija ir kultūra. Šiuos veiksnius galima dar smulkinti į tradicijas, papročius, bendros kilmės ir likimo jausmą, valstybingumo simbolius, tautos herojų panteoną. Skirtingose tautose šie jungiantys aspektai skiriasi: šveicarų nevienija kalba, bet jungia bendra istorija. Imigrantų tautos kaip amerikiečiai neturi bendros kilmės, bet turi stiprų bendro likimo jausmą. Lietuvių tauta – nėra diskusijos – labiausiai vienijama bendros kalbos. Kalba buvo pagrindas, kurį pasirinko ir išskyrė moderniąją nacionalinę Lietuvos valstybę kūrę jos signatarai. Nors esama įvairių politinių problemų kalbos klausimais, nors populiarinamos idėjos dirbtinai kurti kalbinę įvairovę, kalba išlieka mūsų visuomenę vienijantis veiksnys.

Deja, priešingai mūsų visuomenėje veikia istorija. Ji taip pat galėtų ir turėtų telkti ir vienyti visuomenę, teikti bendrumo ir solidarumo jausmą, atsparumą išorės ir vidaus propagandinėms atakoms. Tačiau Lietuvos visuomenė (tiek lietuviai, tiek tautinių bendrijų atstovai) pasižymi itin įvairia istorine atmintimi. Vertindama Lietuvos istoriją, o ypač gyvojoje atmintyje dar esančius XX amžiaus įvykius, Lietuvos visuomenėje yra itin susiskaldžiusi ir net susipriešinusi.

Tą aiškiai rodo sociologiniai tyrimai. 2013 metų Vilniaus universiteto studija atskleidė, kad visuomenė yra visiškai susiskaldžiusi prieškario Lietuvos valstybės, partizaninio pasipriešinimo, sovietinės okupacijos, tautinio atgimimo ir kitų svarbiausių įvykių vertinimuose. Pavyzdžiui, su teiginiu, kad „Partizaninis pasipriešinimas – tai nereikalingų ir beprasmių kovų laikotarpis, nuo kurio nukentėjo nekaltų žmonių“, sutinka, nesutinka, neturi nuomonės arba „nei taip, nei ne“ atsako apylygiai – maždaug po ketvirtadalį žmonių. Tarpukario Lietuvos sukūrimą neginčijamu laimėjimu laiko nepilnai pusė gyventojų. Dauguma likusiųjų nežino ar sako „nei taip, nei ne“. Sovietinę okupaciją vienareikšmiškai neigiamai vertina kiek mažiau nei pusė gyventojų. Likusieji, vėlgi, arba nežino ką atsakyti, arba nesutinka su tokiu vertinimu. Skaičiai gerokai peržengia tautinių bendrijų procentą Lietuvoje ir verčia pripažinti, kad ir tarp pačių lietuvių nėra sutarimo.

Būtent šie pavyzdžiai verti paminėjimo, nes būtent šie klausimai nuolatos tampa aktualūs mūsų visuomenėje, yra keliami naujam gyvenimui įvairiais kaltinimais lietuvių tautai, okupacijų neigimais, laisvės kovotojų įvardijimu žmogžudžiais, banditais ir panašiai. Tai ne tik emocinis klausimas. Vienoks ar kitoks istorijos vertinimas arba pagrindžia Lietuvos valstybės teisėtumą ir teisę į egzistavimą, arba tai paneigia. Istorinė atmintis nėra ir negali būti neįpareigojančių intelektualinių pasvarstymų erdvė.

Pastaraisiais metais turbūt visiems ne kartą teko liudyti visuomenės susiskaldymą, kurį sukelia skirtingas istorinių klausimų vertinimas. Daugiausiai tokių diskusijų sukėlė per 2000 sukilėlių gyvybių aukų pareikalavęs 1941 metų Birželio sukilimas ir jo dalyvių atminimas. Ką daryti, matant tokį susipriešinimą?

Pakankamai keista, bet nemaža dalis įtakingų šalies istorikų sako, jog reikia gerbti „visuomenėje egzistuojantį atminčių polilogą“, savotišką įsivaizduojamą pašnekesį tarp vienoje šalyje gyvenančių skirtingos atminties atstovų. Ši istorinių atminčių įvairovė suvokiama ir pateikiama kaip puoselėtina, nors yra vienas labiausiai visuomenę kiršinančių veiksnių.

Nėra abejonės, jog skirtingos istorinės atmintys yra ne tik propagandos, bet ir gyvosios atminties pasekmė. Daugybė žmonių Lietuvoje nukentėjo nuo okupacijos, tačiau daugybė žmonių kolaboravo ir nukentėjo nuo rezistencijos. Dar kiti kolaboravo ir klestėjo okupuotoje Lietuvoje, o po nepriklausomybės jų asmeninė ir ypač materialinė padėtis blogėjo. Visa ši patirtis ir atmintis perduodama vaikams ir anūkams, atsinaujina ir gyvuoja iš kartos į kartą. Pagaliau nemažai žmonių sovietmetis asocijuojasi su jaunyste, sveikata, geriausiais įspūdžiais. Daugybei žmonių, ypač paveiktų sovietinės indoktrinacijos, nepriklausomybės klausimas kasdienybėje neiškildavo ir jos netemdė. Visa tai padeda suprasti skirtingas istorines atmintis, bet ne jas branginti ir puoselėti šią įvairovę.

Priešingai, valstybė turi siekti telkiančios istorinės atminties politikos. Taip pat, istorijos politika privalo stiprinti Lietuvos valstybingumą, o ne griauti jos pamatus. Šie dalykai gali ir turi būti suderinami, remiantis toliau siūlomais principais.

Pirma, valstybė negali įsakyti piliečiams, ką galvoti, o mokslininkams, ką tirti istorinės atminties klausimais. Kiekvienas yra laisvas turėti savitą požiūrį, kol jis atvirai neprieštarauja istoriniams faktams ar neneigia okupacijų ir okupantų nusikaltimų. Valstybė negali pakeisti susiformavusios asmenybės nuostatų.

Antra, valstybė turi pareigą pasakyti piliečiams, ką ji pati galvoja istorinės atminties klausimais, kokiais tautos ir valstybės istorijos įvykiais ir asmenybėmis yra didžiuojamasi, o kokie smerkiami. Nuo Antikos laikų žinoma, kad įstatymai ir net valstybės deklaracijos turi ugdomąją funkciją – ne tik leidžia, skatina ar draudžia konkrečius veiksmus, bet ir ugdo piliečių suvokimą, kad tie veiksmai ar nuostatos yra siektini ir teisingi. Valstybė neturi baidytis šios funkcijos. Turėti poziciją istorinės atminties klausimais yra demokratiška net ir tada, kai visuomenėje tais klausimais nėra sutarimo.

Trečia, telkianti piliečių istorinė atmintis privalo būti formuojama dar mokykloje, o taip viešosios informacijos priemonėmis. Tai daroma ir šiandien, tačiau šis darbas susiduria su ideologiniais iššūkiais, kaip antai mėginimais neigti mokomą Lietuvos istorijos pasakojimą, istorijos kaip disciplinos radikaliu nuvertinimu, nepakankamu mokymu apie laisvės kovas. Ypač pastaroji problema palieka plačias erdves sėkmingai propagandos sklaidai Lietuvos visuomenėje.

Ketvirta, telkiančios istorinės atminties formavimas privalo remtis skaidrumo ir teisingumo principais. Tauta, neleisdama jai primesti kolektyvinės kaltės ar juodinti jos didvyrius dėl jų pažiūrų ar tariamų veiksmų, kartu privalo sąžiningai pripažinti konkrečių asmenų padarytus nusikaltimus. Iš kitos pusės, ji turi teisę ir pareigą kategoriškai atmesti tiesos neatitinkančius kaltinimus. Melo (įskaitant neįrodytus kaltinimus apsiginti nebegalintiems žmonėms) atmetimas yra būtina demokratinės ir teisinės valstybės sąlyga. Tiesos reikalavimas kartu reiškia, kad telkianti istorinės atminties politika privalo remtis profesionaliai patikrintais istoriniais šaltiniais bei žiniomis, turimų šaltinių atskleidimu. Jos pozicijos turi būti formuluojamos besiremiant istorikais, visų pirma už tai tiesiogiai atsakingo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro konsultacijomis ir tyrimais. Kokybiškam istorikų darbui būtina užtikrinti tyrimų ir jų rezultatų sklaidos deramą finansavimą.

Penkta, valstybė ar jai pavaldžios institucijos negali pati kelti įtampų dėl istorinės atminties ten, kur esama visuomenės sutarimo. Jeigu visuomenė sutaria dėl konkretaus asmens vertinimo ar įamžinimo ir jeigu toks sutarimas neprieštarauja tiesai ir valstybingumo stiprinimui, akivaizdžiai žalinga yra prieštarauti tokioms visuomenės nuostatoms ar jas ignoruoti. Valstybė turi skatinti sutarimą ir gerbti jo apraiškas. Tipinis pavyzdys čia, be abejonės, yra Vyčio monumento Lukiškių aikštėje klausimas, kur net 76 procentai piliečių palaiko Vyčio monumento statybas, tačiau tam ryžtingai prieštarauja Vilniaus meras, Kultūros ministerijos tarnautojai ir Šiuolaikinio meno centro publika, turinti neproporcingą įtaką ir galinti ignoruoti visuomenės nuomonę.

Šešta, būtina pripažinti, kad skirtingos valstybės tuos pačius įvykius visada vertins skirtingai, nes skirsis jų vertinimo atskaitos taškai. Tai reiškia, kad jokia užsienio šalis negali kitai šaliai diktuoti istorinės atminties politikos. Kartu tai nereiškia, kad nereikia siekti dialogo ir tarpusavio supratimo, kad istorinės atminties įtampos būtų kiek įmanoma išspręstos.

Septinta, telkiančiai istorinės atminties politikai būtina akcentuoti visuomenę vienijančias asmenybes ir simbolius, populiarinti juos medijose, viešajame ir kasdieniame gyvenime. Visuotinai žinoma, kad tautas vienija jų tėvai-kūrėjai, laisvės kovotojai ir nacionaliniai simboliai. Tai itin menkai išnaudotas resursas Lietuvoje.

Aštunta, būtina aktyviai veikti pristatant savo tautos istoriją visame pasaulyje, tą daryti ne tik akademinėmis, tačiau ir masinės informacijos bei meninėmis priemonėmis. Nevykdydama jokios istorinės atminties politikos, Lietuva ilgus dešimtmečius pasyviai stebėjo, kaip kitos tautos rašė ir pasaulyje skleidė savas, dažnai tiesos neatitinkančias, jos istorijos versijas. Būtinos investicijos į pasaulinio lygio kino, kompiuterinių žaidimų, populiariosios literatūros ir kitą produkciją, efektyviausiai skleidžiančią tiesą apie Lietuvos istoriją visame pasaulyje, o ypač euroatlantinės integracijos partnerių visuomenėse.

Devinta, būtinos atskiros programos ir priemonės Lietuvos tautinių bendrijų geresniam integravimui į visuomenę ir į bendrą istorinės atminties lauką. Natūralu, jog dėl skirtingos istorinės patirties kitataučiai šalies piliečiai turi kitokius tų pačių istorinių įvykių vertinimus. Tai gerbiant, būtina formuoti istorinę savimonę, kurios atskaitos taškas būtų Lietuvos valstybė, o siektinas rezultatas – lojalumas Lietuvai, save suvokiant kaip būtent Lietuvos lenkus, rusus, žydus ar bet kurios kitos tautybės asmenis. Pirminė priemonė tam – Lietuvos, o ne jų titulinių šalių lenkų, rusų, žydų istorijos ir literatūros studijos.

Dešimta, telkiančios istorinės atminties politikos tikslas turėtų būti visų visuomenės narių vienijimas, istorinės savimonės ir per ją ištikimybės Lietuvai stiprinimas. Toks vienijimas turi remtis istorine tiesa, bendra pagarba nusipelniusiems ir bendru pasmerkimu nusikaltusiems šalies istorijos dalyviams.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s