ALGIMANTAS RUSTEIKA: Partokratija kaip demokratijos imitacija

Šitiek dirbta, svajota, nemiegota ir štai – įvyko! Sąrašėliai reitinguoti, popieriukai suskaičiuoti, užtemsta porinkiminiai paryčiai su šampano jūrom ir naujais moterų žvilgsniais. Amžinasis Zenonas skelbia nugalėtojus ir teikia pažymėjimus, visą gyvenimą praustuve matyta ranka jau ant Biblijos – tepadeda man Dievas!

Ir išaušta pirmadienis, kai reikia daryti ką nors ir duoti, ką žadėjai, nors žinai, kad nieko neturi. O jei negali nieko duoti – reikia ką nors uždrausti! Taip minioms plojant pradedama valstybės invazija į asmeninį žmogaus gyvenimą ir tikrųjų laisvių suvaržymą, argumentuojant abstrakčiomis kitų teisėmis ir visuotiniu gėriu.

Visuomenės sutartis, kai su piliečiais svarbiais klausimais nesitariama, yra neįmanoma, todėl pasitelksim reformų imitacijas, nieko nekeičiančių pokyčių propagandą, parodomuosius netikėlių demaskavimo šou ir kitus primityvius triukus pelnyti politinį populiarumą. Ir valstybės atsinaujinimą paversim dar vienu spektakliu esamai padėčiai sutvirtinti.

Kas vakarą sužinosit, kas šiandien naujas valstybės priešas, ką dar uždrausta daryti, kokios baudos mūsų labui padidintos ir kaip reikia sumažinti mokesčius juos padidinant. Tai kas, kad vis didesnė ir griežtesnė kontrolė imituojant permainas yra tik stagnacijos įtvirtinimo forma – toks juk ir yra tikslas. Visuomenės interesų pretekstu toliau didinsim totalų valstybės kišimąsi į privatumą, o nusivylusiųjų teisingumo ilgesiu pasinaudosim diegiant policinės valstybės principus praktiškai.

Tai kas, kad nieko ir taip nebuvo galima mušti, įstatymai draudė ir teisėsauga baudė. Priimsim atskirą, norvegišką “vaikų nemušimo” įstatymą ir teisę be jokio teismo ir tyrimo skrajojančioms brigadoms pagal kaimyno skundą atimti vaikus. Kas, kad kokia Šilalės rajono motina iš nevilties nusižudys – pati kalta. Užtat pažangos kovotojos gestapininkių veidais bus patenkintos.

Ką, kokie nors filosofai ar kultūrininkai nepatenkinti? Tai pašalinsim iš ekranų ir jų nebeliks, o kokį neitikusį apspjaudys storos, sočios, ištikimai murkiančios savos vidutinybės. Kultūros politiką paversim pinigų dalybomis ir apdovanojimais politikams pozuojant prieš televizijos kameras pagal principą: kuo mažiau lėšų kultūrai – tuo ji paklusnesnė, tuo mažiau pavojinga menininkų mąstymo laisvė.

Nors trinkelėmis bus greitai išgrįsti miško takai grybautojams, kultūros leidiniai net savo juokingiems tiražams lėšų gaus vis mažiau. Tegu pabadauja ir supras, kas čia šeimininkas. Rašytojus paversim prašytojais, meno asmenybių gyvenimą – kova už duonos kąsnį, žymiausi kūrėjai tegu kuria sau užsienyje, o jaunųjų talentų svajone tebūna kuo greičiau sėkmingai išvažiuoti.

Pagal svetima ranka suklastotus imitaciniame bloknotėlyje įrašus paskelbsim KGB agentais visų mylimus žmones. Dėl prieš daugelį metų ant užpakaliuko uždėto delno ar pagėrusios moteriškės sapno apie tai nuteisim be teismo pagal anoniminį skundą ir iškepsim viešai nacionalinės premijos laureatus, pradėsim ikiteisminius. O dėl griūvančio po rekonstrukcijų svarbiausio valstybėje Kalno tyrimų nepradėsim – pavesim jį toliau tvarkyti tiems, kuriems betvarkant jis ėmė griūti.

Deklaruosim, kad vidutinioji klasė yra valstybės stabilumo garantas ir ją reikia stiprinti, prieš kiekvienus rinkimus žegnosimės už vidutinį ir smulkųjį verslą. Tačiau iš tikrųjų darysim viską šio verslo ir jo nuolat ataugančių pradmenų išnaikinimui.

Tegu bejėgiškai stebint visoms vyriausybėms, mažmeninėje ir didmeninėje prekyboje visiškai įsigali oligopolinė rinka, nevaržomai kelianti svarbiausių pragyvenimo reikmenų kainas. Tegu gausiausia vidutiniąja klase išlieka valdininkija, paklusni ir drebanti dėl savo darbo vietų, kuri yra ne stabilumo, o stagnacijos garantas. Nes mums stagnacijos reikia.

Vaidinsime nesuprantančius, kad jei XXI amžiuje Europos Sąjungos valstybėje dorai dirbantis žmogus neturi galimybės bent minimaliai sudurti galą su galu – kalta valstybės tvarka. Sakysime – kalti patys žmonės, nors jų atskirties, nevilties ir priešiškumo jokia pilietybių gausa ir socialinės pasakos apie vienetines sėkmės istorijas nepagydys.

Valstybėje – kaip šeimoje, klaidų pripažinimas ir atgaila po laiko nieko nebepakeičia ir išėjusieji nebegrįžta. Sukūrėme šalį su sparčiausiu internetu, iš kurios masiškai bėga jos piliečiai, ir kelias kitas, namie likusias Lietuvas, neapkenčiančias ir niekinančias viena kitą.

Sočią ir išdidžiąją, laikančią kitus nevykėliais, kurios didžioji dalis kilus pavojui išsilakstys. Alkanąją ir nusivylusią, kuri nebeatskiria valdžios nuo savo valstybės ir piktdžiugiškais plojimais pasitinka jos nesėkmes. Ir didįjį luomą abejingųjų, kuriam susvetimėjusi valstybė nebesvarbi ir kurie prisitaikys prie visko.

Demokratija gyva tada, kai nuo žmonių nors kas nors valstybėje priklauso. Partokratinėje demokratijos imitacijoje viskas priklauso nuo tų, kurie nuo žmonių nepriklauso. Partokratinė valdžia žmonėse mato tik grėsmes valstybei, nes valstybe laiko save. Jų sukurta savo gerovę užtikrinanti socialinė, politinė, kultūrinė ir moralinė atskirtis tapo didžiausia grėsme nacionaliniam saugumui.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s