Gyvename Karūnuotojo apsiausties sąlygomis. Ta apsiaustis ne kokia išorinė, o vidinė – juk užkratą šaukėmės savo gyvenimo būdu plėšikiškai ir negailestingai engdami ir susindami gyvenamąją terpę. Tad didysis Karantinas yra geras veidrodis visai mūsų civilizacijai pažvelgti tiesiai į save. Tiesiai ir negailestingai.

Tačiau tokio žvilgsnio kol kas stokojame, nors jau imama suprasti, kad toliau taip gyventi, kaip buvome įpratę be saiko degindami žemės syvus, jau nebegalėsime. Tačiau ar ryšimės keistis – juk jau gundo didžiuliai pinigų maišai. Trilijonai ir dar trilijonai numatyti „grįžimui į įprastas vėžes“. Paprasčiau tariant, ekonomikos „atsigavimui“ ir vartojimui skatinti.

Ekonomiką reikia skatinti, niekas nesiginčys, tik klausimas – ar galvojama apie naują ekonomiką naujomis sąlygomis. Na, kad ir visoms didžiosioms galioms sutarus ir pradėjus visuotinį nusiginklavimą už pasaulio ekologinės įvairovės išsaugojimą. Šitai tikrai padėtų stabdyti ne tik šią, bet ir ateities pandemijas. Tačiau atrodo, kad bus einama įprastu keliu – Karūnuotojo sukelta sumaištis paskatins naujų geopolitinių varžytuvių bangą, kurios apraiškų jau gausu pasaulio politikoje.

Lietuvoje taip pat buvo paskelbta apie kelis milijardus, kurie tuoj turėsią padėti labiausiai nukentėjusiam smulkiajam ir vidutiniajam verslui. Kaip jau įprasta, lietuviai išmoningai pinigų tekėjimui kūrė svarbias programines užtvaras, kriterijus ir vadinamuosius „instrumentus“, kad srautai kuo ilgiau užsilaikytų numatytuose ir tik pašvęstiesiems nuvokiamuose „užutekiuose“. Ar kitaip – „otstoinikuose“.

Demokratinėse Vakarų šalyse pažadėti pinigai jau senokai pasiekė alkstančius. Tose šalyse buvo aiškiai pasakyta, kas gaus. Be jokių pilkųjų beigi dviprasmiškų „kriterijų“ ir kitokių išlygų.

Atrodo, kad mūsų valdžia savo pažadus vykdo taip nenorom, kad negali neįžvelgti tam tikrų savanaudiškų kėslų. Ir nebūtinai jau valdžios, o ir su aukštojo valdininkijos sluoksnio žymūnais ranka ranką plaunančių finansinių sluoksnių. Visi kalba apie trikdžius pinigams laisvai tekėti, visi šoka apie pažadėtąjį Karūnuotojo kapšą, tačiau stebėtinai vangiai.

Pramonininkų viršūnėlės, taip pat kitokio rango verslininkai dejuoja dar negauną, tačiau taip ir nedrįsta pasiaiškinti ar paaiškinti, o kodėl viskas taip stringa? Kodėl pažadai taip lėtai materializuojasi? Kodėl ankstesni pažadai po kurio laiko sumenksta?

Drįstu manyti, kad esama suinteresuotų, ir labai suinteresuotų žmonių, kuriems naudinga, kad pinigai kuo ilgiau keliautų. Kitaip tariant, kuo ilgiau suktųsi mums neįžiūrimose bankinės „apyvartos“ aukštumose.

Sunku surasti skaičius, kiek ir už kiek jau pasiskolinta iš tų žadėtųjų milijardų, tačiau kad ir kiek būtų skolinamasi – svarbu kaip greitai tie pinigai patenka į verslininkų rankas ir ima veikti ekonomiką.

Mūsų politikai anei finansų ministras reguliatorius Vilius Šapoka, sugebėjęs Daliai Grybauskaitei įkurti popierinį, niekur juridiškai neregistruotą Kovos su pandemija fondą, taip ir nesugeba žmoniškai paaiškinti – kur čia šuo pakastas, kad taip nešiuolaikiškai stringa didelių pinigų „kelionė“. Matome vien tik rankų skeryčiojimą – neva nieko negalima padaryti, nes kai kurie „instrumentai“ neveikia.

Tie paaiškinimai neįtikina. Juk galima sukurti ir naujus „instrumentus“. Medikams priedai niekaip „neateina“, o ministerijų bei valdininkijos vyriausiems priedų tūkstančiai jau senokai sąskaitose. Ir be jokių „instrumentų“.

Turime aukščiausio lygio išmanius pinigų bankinių kelionių specialistus prezidentą Gitaną Nausėdą, šalies bankininką ir ofšorinių sąskaitų specialistą Vitą Vasiliauską – jokių paaiškinimų, kur tie pinigai ir kodėl jie taip „stringa“. O juk nepaliaujamai kalbama apie ekonomikos atsigavimo galimybes ir būtinumą tą atsigavimą skatinti.

Drįstu manyti, kad norint nebūtų sunku suprasti ir surasti, kokiame valdininkijos lygmenyje pritrūksta vieno ar kito atsakingojo prižiūrėtojo parašo, kuris užlaiko pinigų srautą ar nukreipia jį kita linkme. Juk įmanoma nustatyti, ir kokių bankų sąskaitose tie pinigai guli.

Na, o kol dideli pinigai guli, tol ne tik mokama už jų „aptarnavimą“, bet ir galima jais „pažaisti“. Matyt, nubyra ir svarbių parašų valdytojams. Juk visos krizės – ne tik bėdos daugeliui ir pasiaukojamas darbas, bet ir galimybės pasipinigauti „reguliuojant“ biudžetinius pinigų srautus, juolab skolintus finansus. Buvo gražiai kalbama apie pigius ir labai pigius pinigus verslui paremti, kai kuriose šalyse net už neigiamas palūkanas, tačiau ima rodyti, kad mūsų verslininkams tie pinigai bus ganėtinai brangūs.

Tad ir bendro ekonomikos atsigavimo teks palaukti. Tie stebėtini „trikdžiai“ verčia galvoti ir apie kitokį „instrumentą“ – juk prilaikant paramą galima gerokai apvalyti smulkiojo ir vidutinio verslo sritį didžiųjų naudai, o su kai kuriais – ir „suvesti sąskaitas“.

Nemanau, kad dabartinės aplinkybės neteikia kai kuriems gerų pažinčių nestokojantiems verslininkams įgauti konkurencinio pranašumo. Gal toks ir yra pagrindinis lietuviškojo „ekonomikos restruktūrizavimo“ finansinis instrumentas? Juk pandemija viską nurašys.

Paskelbė Kauno forumas

Kauno forumas – pilietinė iniciatyva, siekianti telkti Lietuvos likimui neabejingus Kauno mokslo, kultūros ir verslo pasaulio atstovus. Mes siekiame ugdyti visuomenės sąmoningumą, grąžinti žmonėms Lietuvą ir Lietuvai jos žmones. Peržiūrėti visus Kauno forumas įrašus