Latviai savo valstybės šimtmetį atšventė kitaip negu mes. Atidžiai įsižiūrėkime į didingų Rygoje įvykusių eitynių reginį ir susimąstykime. Skirtumas tarp jų ir mūsų – pribloškiantis. Lietuva atšventė pati nesuprasdama, kas ji yra ir ką švenčia – lyg ir valstybės, lyg ir ES provincijos jubiliejų. Latviai šventė savo valstybę. Kitaip negu mes, jie suprato, kad ką nors švenčiant būtina kulminacijos akimirka, kai visos šventės prasmės sueina į vieną tašką ir perkeičia joje dalyvaujančius žmones. Mes į šią viršūnę neįkopėme ir net nemėginome pakilti. Lietuvos gimtadienis iš esmės virto tik kiek triukšmingesne pramogavimo diena, skirta trumpam ,,prasiblaškyti“ nuo pilkos kasdienybės rūpesčių. Ši diena taip ir liko dvasiškai bei politiškai neįprasminta, ji taip ir netapo akimirka, kurioje amžinybės perspektyvoje būtų susitikusios lietuvių tautos praeitis, dabartis ir ateitis.

O štai latviai – sugebėjo. Eitynės su deglais nebuvo paprastas pasivaikščiojimas. Į jas susirinkę žmonės ne „prasiblaškė“, bet iš tiesų pakilo virš savo asmeninių reikalų bei rūpesčių pranokdami kasdienybės plotmę. Šitaip pakilę, tokie gražūs, rimti ir susikaupę, jie transformavosi ir įgijo naują ir aukštesnę savastį, peržengiančią kiekvieno iš jų žemiškojo gyvenimo laikinumą ir baigtinumą. Jie virto per amžius savo žygį istorijoje tęsiančia žmonių bendrija. TAUTA. Mokykimės iš jų. Palinkėkime jiems tvirtai tęsti jų daugiaamžę istorinę kelionę ir savo buvimu puošti šį pasaulį.