Praleisti ir eiti į turinį

Viktoras Jašinskas. Jie pabuvo pragare

Vasario viduryje turime keletą švenčių. Labiausiai žinoma – mums visiems brangi Vasario 16-oji. Kita, vakarų pasaulio primesta ir dirbtinai integruota, vasario 14-oji — „Valentino“ arba „įsimylėjelių diena“. O kas žino – kuo ypatinga vasario 15-oji? Yra tūkstančiai žmonių, kuriems ta diena tikrai brangi ir nepamirštama.

1989-ųjų m., vasario 15 dieną, iš Afganistano buvo išvestos paskutinės TSRS kariuomenės pajėgos ir karas oficialiai baigėsi. Neužilgo žlugo ir pati Tarybų Sąjunga. Šiame konflikte dalyvavo ir keli tūkstančiai mūsų tautos sūnų. Tarp jų buvo ir gerai apmokamų karininkų. Bet daugumą sudarė vaikėzai, kuriems dar nebuvo nė dvidešimties…

Prievarta nusviesti likimo į tolimą svetimą kraštą. Šis karas paliko didžiulius randus jų kūnuose ir sielose. Jaunuoliai buvo išvežti ne savo noru, bet tuometinės TSRS vadovybės ir kariuomenės vadų įsakymu. Vyko ten ne iš pareigos, o todėl, kad buvo įsakyta. Jie tapo savotiška „patrankų mėsa“ konflikto tarp dviejų milžinų – Tarybų Sąjungos ir JAV. Ką ten iškentėjo ir patyrė – liko kiekvieno, ten pabuvojusio, atmintyje. Tačiau, liūdna, kad jų kančia yra visuotinai pamiršta ir ignoruojama.

Pamenu, kai buvau visai dar vaikas, išgirdau, kad kiemo draugo brolis, kurį pažinojau tik iš matymo, grįžo iš Afganistano cinkuotame karste. Vaikiška galvele negalėjau pilnai suvokti – kas įvyko, tai atrodė netgi „romantiška“. Dauguma žmonių tada nesuprato, kas realiai vyksta karo zonoje, kaip ir dabar. Viešojoje erdvėje netrūksta naivuolių, prisižaidusių karinių kompiuterinių žaidimų, raginančių nušluoti Rusiją ir kitas, neva, nedraugiškas šalis nuo žemės paviršiaus karinėmis priemonėmis.

Ar tie išlepinti jaunuoliai supranta, kas yra tikras – ne skaitmeninis, karas. Galimai, įsipjovę pirštą, jie verkdami bėga pas mamytę, kad ji tą pirštuką subintuotų. Būtų įdomu pamatyti jų reakciją, jei jiems tektų išvysti tikrą žmogaus, draugo kūną su sprogimo išdraskytu pilvu, išdribusiomis žarnomis, ar neatpažįstamai sumaitotu veidu. Kas galėtų paneigti, kad jų nuomonė apie karštą karą gan greit pasikeistų.

Jauni Lietuvos vyrai, pabuvoję tame pragare, dabar – jau pagyvenę ir gražiai pražilę. Man didžiulė garbė pažinti ne vieną iš jų. Tuos, kuriuos pažįstų, yra aukščiausios moralės ir neabejotino pasitikėjimo verti žmonės. Kaip populiariai sakoma, su šiais žmonėmis, be jokių klausimų eičiau į žvalgybą. Jie nepagrįstai pamiršti ir vis dar nepakankamai vertinami.

Tad šią vasario 15 dieną, kviečiu visus neabejingus istorijai ir savo tautos tėvų, dėdžių, brolių ir sūnų atminčiai, prisiminti ir paminėti tuos, kurie atkentėjo ir liejo kraują svetimame kare. Jie neverti užmaršties. Šie paprasti, bet išdidūs vyrai yra tikri savo šalies, Lietuvos, patriotai, ką ne kartą įrodė mano ir mano kolegų organizuojamuose mitinguose, užtikrindami dalyvių saugumą ir užkirsdami provokacijas.

Istoriją rašo nugalėtojai. Tam tikri aspektai ištrinami arba užjuodinami. Nebūkime Mankurtais, ir suvokime – kas yra kas.

P. S. pasidalinimas suteikia karmos taškų, kuriuos nusinešite ten kur reikia…

Komentarų: 1 »

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: