prof. Vaidevutis Geralavičius
 RESPUBLIKA

Maždaug pusantrų metų vykęs Seimo Biudžeto ir finansų komiteto tyrimas dėl valstybės skolinimosi per 2008-2009 m. krizę peripetijų ir komercinių bankų vaidmens joje pamažu slenka į užmarštį. Kai kurios tyrimo išvados, manau, yra visiškai pagrįstos ir teisingos, būtent valstybės skolinimosi 2009-2012 metais iššvaistytos didžiulės lėšos ir tai vykdę asmenys turėtų likti tautos ir rinkėjų atmintyje.

Pradėkime nuo Lietuvos finansinės padėties, susiklosčiusios 2008 m. pabaigoje. Taip jau sutapo, kad staigus pensijų padidinimas bei kai kurios kitos priemonės smarkiai padidino biudžeto deficitą, o JAV įvykęs „Lehman Brothers“ bankrotas paskelbė krizės pradžią pasaulyje. Tokiu būdu Lietuva su dideliu paskolų poreikiu krizės akivaizdoje pateko į labai sunkią finansinę padėtį.

Europos Komisija (EK), suvokdama tokią situaciją, jau 2008 m. gruodžio mėnesį Europos Sąjungos narėms padvigubino vidutinės trukmės finansinės pagalbos ribą iki 25 mlrd. eurų. Europos Parlamentas 2009 m. balandžio 24 d. rezoliucijoje, be kita ko, akcentavo pagalbą Baltijos ir dar kelioms naujoms valstybėms narėms. Dar iki šios rezoliucijos Vengrija ir Rumunija buvo gavę paramą iš EK, nors Lietuvos padėtis buvo blogesnė negu šių šalių.

Buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė ir ekspremjeras Andrius Kubilius, liudydami komitetui sakė, kad, siekiant pasinaudoti ES ir Tarptautinio valiutos fondo (TVF) parama, kreipimasis į pastarąją instituciją būtų vertinamas kaip didinantis lito devalvavimo tikimybę. Tačiau Latvijos derybose su EK ir TVF paaiškėjo, kad lato devalvavimas sukeltų dar daugiau problemų ir pagilintų krizę, taigi buvo atmestas. Dalia Grybauskaitė nurodė dar vieną argumentą: neva iš Latvijos TVF reikalavo sumažinti pensijas.

Teisybė gi pasirodė ta, kad Lietuva be jokių išorės reikalavimų pensijas gerokai apkarpė ir tik neseniai baigė atsiskaityti, o Latvija, iš tikro smarkiai sumažinusi viešąsias išlaidas, kaip tik pensijų nemažino. Dar daugiau, A. Kubilius patvirtino, kad Vyriausybės sprendimui nesikreipti paramos į EK ir TVF turėjo įtakos D. Grybauskaitės išsakyti vertinimai, kad „paramos kreipiasi tik impotentai“.

Nepaisant to, kad Lietuva nesikreipė finansinės paramos, jos atlyginimų, pensijų pašalpų ir kitų viešųjų išlaidų mažinimo apimtys buvo vienos didžiausių visoje ES. O turint omenyje, kad skolintis teko daug ir labai brangiai, palūkanų išlaidos greitai ėmė mažinti galimybes tinkamai finansuoti viešąjį sektorių. Išlaidos sumokėtoms milžiniškoms palūkanoms iki šiol dar slegia mokesčių mokėtojų pečius.

Atliekant parlamentinį tyrimą, paaiškėjo, kad 2008-2009 metais į EK ir TVF iš viso kreipėsi net 8 šalys (įskaitant Latviją, Vengriją, Rumuniją, Airiją, Portugaliją ir kt.). Iš jų tik Latvija patyrė didesnį ekonomikos nuosmukį nei Lietuva.

Dar viena aplinkybė, kurią privalėjo įvertinti tuometinė Vyriausybė, galvodama apie biudžeto deficito finansavimo šaltinius ir jų kainą, buvo bankų sektoriaus būklė. Kaip paaiškėjo komiteto tyrimo metu, vienas iš komercinių bankų (AB „Snoras“) jau 2009 metais galimai buvo nemokus. Apie tai dar 2009 metais susitikimo metu A.Kubilių ir I.Šimonytę informavo ir svarius argumentus pateikė du tuometiniai Lietuvos banko valdybos nariai – šių eilučių autorius ir D.Petrauskas. Finansinė parama ir TVF techninė pagalba detaliau vertinant šio banko būklę galėjo padėti išvengti mažiausiai 300 milijonų eurų dydžio papildomų nuostolių, kuriuos patyrė Lietuvos biudžetas, kuomet bankui buvo leista dar dvejus metus agresyviai plėtoti savo veiklą ir didinti įsipareigojimus.

Pasitvirtinus Lietuvos banko valdybos narių informacijai ir „Snorą“ galų gale 2011 m. pabaigoje uždarius, tiek biudžeto, tiek ir kreditorių nuostoliai buvo gerokai didesni, nei galėjo būti. Kuomet liudijant komitetui apie tai buvo paklaustas A.Kubilius, jis paaiškino, kad kadangi valstybės finansinė padėtis ir taip buvo sudėtinga, Vyriausybė nesvarstė galimybės detaliau nagrinėti „Snoro“ būklės ir kokių nors sprendimų jo atžvilgiu („mums ir taip užteko problemų“), o kreipimasis dėl finansinės paramos į EK ir TVF tokiu atveju būtų buvęs neišvengiamas.

Negana to, jau kita, A.Butkevičiaus Vyriausybė, užlipo ant panašaus grėblio, uždarant Ūkio banką. Tuomet, dar dėl iki šiol neišaiškintų priežasčių daugiau kaip dvigubai nuvertinus Šiaulių bankui perduodamą Ūkio banko turtą, valstybė vėl turėjo skolintis ir suteikti Šiaulių bankui beveik 270 mln. eurų dotaciją. Būtina pažymėti, kad turtas buvo nuvertinamas keliais etapais ir per keletą dienų tas nuvertinimas padidėjo dar daugiau kaip du kartus. Be to, pagal pasirašytą Ūkio banko turto perdavimo Šiaulių bankui sutartį jautėsi patyrusio „režisieriaus“ ranka, kuri užtikrino, kad kiek įmanoma mažiau šios dotacijos sugrįžtų valstybei. Minėtų priežasčių analizė ir įvertinimas bei valstybės dotacijos skyrimo aplinkybės reikalautų detalaus ir atskiro tyrimo.

2009-2012 metais didžiausios sumos buvo pasiskolintos platinant vidutinės ir ilgos trukmės VVP (obligacijas) tarptautinėse rinkose. Šių obligacijų trukmė svyravo nuo 5 iki 20 metų. Dominavo 10 metų trukmės obligacijų emisijos. Platinimo metu nustatytas pelningumas (Vyriausybei – kaina) 2009-2012 metais siekė iki 9,95 proc., priklausomai nuo emisijos trukmės, valiutos, situacijos užsienio rinkose bei ekonomikoje vertinimo ir lėšų poreikio būtinybės bei sprendimų skubos. Vyriausybės lėšų poreikis buvo sunkiai prognozuojamas, tuo naudojosi bankai-platintojai, nustatydami santykinai didelį obligacijų pelningumą.

Tuo metu Latvijos paskolų palūkanos neviršijo 3,5 proc., panašiai mokėjo ir Vengrija. Dar daugiau, Latvija, pasinaudojusi tarptautine parama, jau 2011 metais, tinkamai tam pasirengusi, vėl ėmė skolintis tarptautinėse finansų rinkose, kai Lietuva dėl savo „potencijos“ apie tai negalėjo ir svajoti. Vidutinis skirtumas tarp Lietuvos ir Latvijos skolinimosi kainos sudarė 1-1,5 proc. punkto visą 2009-2018 metų laikotarpį.

Be to, Latvija, pasinaudojusi EK ir TVF finansine parama, sugebėjo metais anksčiau nei Lietuva tapti euro zonos nare. Tikėtina, kad tarptautinių finansinės paramos davėjų paraginta, Latvija anksčiau ėmėsi ir reikalingų struktūrinių pertvarkų ir dėl to dvejais metais anksčiau nei Lietuva tapo ir EBPO nare. Tai suteikė jai konkurencinį pranašumą, lyginant su Lietuva.

Apibendrinant, sprendimas nesikreipti dėl paramos į EK ir TVF, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto nuomone, padidino viešojo sektoriaus išlaidas ir padarė mums, visiems mokesčių mokėtojams, maždaug 2,1 mlrd. eurų nuostolį (vidutiniškai 0,6 proc. BVP kasmet per 2009-2018 metų laikotarpį) ir neigiamai veiks šiuos rodiklius iki pat 2022 metų, kuomet bus išpirkta paskutinė ilgo laikotarpio ir didelio pelningumo obligacijų emisija. Tokio finansinio neatsakingumo pasekmes mes vis dar jaučiame.

Paskelbė Lietuva pirmiausia

Kauno forumas – pilietinė iniciatyva, siekianti telkti Lietuvos likimui neabejingus Kauno mokslo, kultūros ir verslo pasaulio atstovus. Mes siekiame ugdyti visuomenės sąmoningumą, grąžinti žmonėms Lietuvą ir Lietuvai jos žmones. Peržiūrėti visus Lietuva pirmiausia įrašus