VYTAUTAS RADŽVILAS: Netikros tikrovės ištakos. Pilietinė ir politinė visuomenė.

Kiekviena visuomenė ir valstybė, kiekvienas žmogus, siekiantis reformų ir permainų, turi apmąstyti ir suvokti nueitą istorinį kelią ir problemų priežastis.  Be to neįmanomas joks atsinaujinimas. Mėgstantiems teorinę politinę mintį apie šalies aktualijas siūlome tęstinį Vytauto Radžvilo įžvalgų ciklą. Tekstas publikuotas 2013 m. “Nepriklausomybės sąsiuviniuose“ Nr.2 (4).


 

Gyvename modernioje valstybėje, kuri apskritai nėra natūralus žmonių kūrinys. Kitaip negu antikos ir viduramžių politijos, moderni valstybė yra ypatingas mechanizmas arba dirbtinė mašina. Ji sukonstruota vadovaujantis principais, kuriuos jau prieš keletą šimtmečių apmąstė ir atskleidė modernioji politinė filosofija. Šie principai buvo sėkmingai įgyvendinti praktiškai ir šiandien grindžia mūsų politinę būtį. Modernios valstybės sampratos ir praktinio jos konstravimo išeities taškas yra mintis, kad žmonės gali būti suvokiami ir laikomi abstrakčiais individais – būtybėmis, kurių svarbiausias tikslas yra visomis įmanomomis priemonėmis grumtis dėl ribotų išteklių. Todėl modernioje politinėje teorijoje kalbama apie hipotetinę prigimtinę būklę, kurioje vyksta visų karas su visais. Šioje būklėje esančios žmonių bendrijos bekariaudamos tarpusavyje iš principo galiausiai turėtų susinaikinti. Nuo tokios lemties jas gali išgelbėti tik valstybė, nes ji vienintelė geba laiduoti bent jau sąlygišką bendruomenės vidaus gyvenimo tvarką ir jos narių taikų sambūvį.

Tokia valstybė atsiranda, kai pereinama į civilizuotą, arba vadinamąją pilietinę, būklę. Tačiau pastaroji sąvoka yra dviprasmiška ir potencialiai klaidinanti, nes lengvai sukuria gerokai suprastintą ir iškreiptą paties perėjimo į minėtą būklę vaizdą. Kone savaime susidaro įspūdis, kad, pereidami į pilietinę būklę, žmonės tiesiog „civilizuojasi“ visais atžvilgiais „sužmogėdami“ ir sukurdami pilietinę visuomenę. Iš tikrųjų modernios politinės teorijos postuluojamas perėjimas iš prigimtinės į civilizuotą pilietinę bendriją yra gerokai sudėtingesnis ir sunkesnis nei atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Mat, tokia bendrija išsiskleidžia ne viengubu judesiu kaip vientisas darinys, o iš karto organizuojasi dviejose iš esmės skirtingose ir, kaip pamatysime vėliau, nelengvai sujungiamose ir sutaikomose struktūrinėse plotmėse.

Randantis civilizuotoms žmonių bendrijoms, neretai gana lengvai, bet, deja, klaidingai tiesiog tapatinamoms su pilietinėmis visuomenėmis ir šitaip vadinamoms, iš tikrųjų atsiranda ne viena, o dvi visuomenės arba bendruomenės, įkūnijančios du „civilizuojamų“ ir „civilizuotais“ tampančių individų santykių organizavimo ir reguliavimo būdus. Pirmąją standartiškai vadinkime pilietine visuomene, kurios skiriamasis bruožas yra ypatingi jos narių santykiai – jiems būdinga iš prigimtinės būklės perimta ir paveldėta konkurencija bei kova dėl įvairiopų išteklių. Šitaip organizuota konkurencinė pilietinė visuomenė iš esmės yra grynai privačių tikslų siekiančių egoistiškų individų sambūris. Nuo prigimtinėje būklėje esančių bendrijų ji skiriasi tik tuo, kad visų kova su visais joje vyksta pagal tam tikras aiškiai apibrėžtas taisykles. Tačiau tokiai visuomenei išlikti vien taisyklių nepakanka.

Individo troškimas laimėti konkurencijos karą pernelyg stiprus, kad nekiltų pagunda šias taisykles pažeisti arba ir visai jų nepaisyti. Todėl pilietinės visuomenės nuolat tyko pavojus žlugti – panirti į konkurencinės anarchijos chaosą ir sugrįžti į prigimtinę būklę. Tokia tarpusavyje kariaujanti visuomenė gali išlikti tik tuo atveju, jeigu pajėgia būti savo pačios sargu ir išlikimo garantu. Tai reiškia, kad ji gali egzistuoti tik tuo pat metu būdama ir visai kito pobūdžio bei lygmens sambūriu, sugebančiu laiduoti, kad jo nariai bent minimaliai laikysis bendrų, visiems vienodai galiojančių konkurencinės kovos taisyklių. Būtent iš čia kyla prigimtinis moderniosios visuomenės dvilypumas. Ją iš tiesų sukuria dvigubas struktūrinantis judesys, ir tokia visuomenė išsiskleidžia ne tik kaip pilietinė, bet kartu ir kaip politinė visuomenė. Pastaroji yra absoliučiai būtina pilietinės visuomenės atsiradimo ir išlikimo sąlyga.

Pilietinė visuomenė yra savanaudiškų tikslų siekiančių individų, arba tiesiog biurgerių, konkurencinės kovos arena, kurią struktūrina vadinamasis sąžiningos konkurencijos principas. Politinę visuomenę grindžia bendras jai priklausančių individų tikslas išsaugoti pamatinę visos bendruomenės egzistavimo sąlygą, todėl tokią bendruomenę struktūrinantis principas yra jos narių solidarumas. Jo išraiška yra atskira ir savita politinės visuomenės organizacijos forma – modernioji valstybė. Kiek individai pajėgia susieti save su valstybe, tiek jie nebėra tik biurgeriai, bet tampa piliečiais griežta šio žodžio prasme – valstybės kaip politinės bendrijos nariais. Pilietinės visuomenės ir valstybės sąveikos ir santykio klausimas jau keli šimtmeciai yra svarbiausia, bet ir sunkiausiai sprendžiama moderniosios politinės teorijos ir praktikos dilema, spėjusi ne kartą tapti didžiulių modernybės epochos sukrėtimų ir net tragedijų šaltiniu.

Viena vertus, pilietinė ir politinė visuomenės yra dvi neatskiriamai susijusios ir viena kitą papildančios modernios visuomenės organizacijos formos. Antra vertus, jos yra visiškai skirtingos ir sunkiai suderinamos tos visuomenės egzistavimo plotmės. Šiuolaikinės visuomenės organizacijos ir funkcionavimo būdą bei režimą pavadinę senovišku apibendrinančiu vardu politija galėtume pasakyti, kad moderniosios politijos nuo pat savo atsiradimo yra pasmerktos nuolatos spręsti titanišką uždavinį. Jos gali išlikti ir normaliai gyvuoti tik tiek, kiek pajėgia suderinti ir sutaikyti du jas vienodai grindžiančius, bet kartu vienas kitą neigiančius – konkurencijos ir solidarumo – organizacinius principus. Kitaip sakant, konkrečios politijos veidas lemiamai priklauso nuo jos sugebėjimo vykusiai išspręsti pilietinės visuomenės ir valstybės santykio klausimą.

Moderniųjų laikų istorija negailestingai atskleidė, kad tinkamai jį išspręsti pavyksta anaiptol ne visoms politijoms, nes tai padaryti trukdo daugybė veiksnių, pirmiausia – politinės visuomenės, taigi ir valstybės, pamatus išplauti nuolat besikėsinantis pilietinės visuomenės, arba biurgeriškasis, pradas. Kaip minėta, išsiskleidusios politinės visuomenės organizacijos forma yra valstybė, kuri turi būti valdoma, tad natūraliai reikalauja valdžios. Tačiau valdžia pati savaime taip pat yra arba lengvai tampa vienu iš resursų, dėl kurio kovoja pilietinės visuomenės nariai. Taip įvyksta tais atvejais, kai pilietinės visuomenės pradas ir jame glūdinti individų arba jų grupių kovos dėl išteklių logika užgožia ir nustelbia politinės visuomenės pradą ir šią visuomenę konstituojantį pagarbos bendrajam interesui ar bent jau minimalios atožvalgos į jį principą.

Atrodo, kaip tik čia glūdi pamatinės ir niekada visiškai neįveikiamos įtampos tarp pilietinės ir politinės visuomenių gelminis šaltinis. Tam tikromis sąlygomis politinę visuomenę, arba valstybę, tiesiogine šio žodžio prasme gali „praryti“ dėl valdžios kaip resurso beatodairiškai kovojanti pilietinė visuomenė. Kai noras ir gebėjimas laikytis politinės visuomenės sambūvio principų, arba bendrų žaidimo taisyklių, smarkiai sumenksta ar net visai išnyksta, prasideda modernios visuomenės slinktis antrinės, arba jau „civilizuotos“ prigimtinės būklės – anarchijos – link. XX a. Rusijos ir Vokietijos patirtys aiškiai atskleidė tokios slinkties kryptį: tai, ką galima pavadinti pilietinės visuomenės hipertrofija politinės bendruomenės arba valstybės sąskaita, išpurena dirvą visiškai naujam, pasaulio istorijoje precedento neturėjusiam žmonių valdymo tipui – totalitariniam valdymui. Toks valdymas randasi tada, kai pilietinės anarchijos sąlygomis kuri nors pilietinės visuomenės grupė perima į savo rankas valstybės aparatą ir tampa valdžia, o visos kitos grupės nugrūdamos į pogrindį. Atsiranda visagalė valstybė, kurioje tariamai supolitinamas visas viešasis, taip pat ir privatus piliečių gyvenimas.

Apibūdinimas „tariamai“ čia laikytinas nuoroda, kad šis supolitinimas yra tik menamas, nes totalitarinė valstybė apskritai nėra politinė klasikine šio žodžio prasme. Tokia ji negali būti dėl savo prigimties. Skiriamasis politiškumo ir politinės tvarkos bruožas yra gebėjimas reprezentuoti bendrąjį visuomenės, t. y. visų piliečių interesą, net jeigu šis interesas būtų suvokiamas ne kaip pozityviai apibrėžiamas ir įvardijamas bendrasis jų gėris, kokiu jis buvo laikomas antikoje ir viduramžiais, o „moderniai“, taigi minimalistiškai, – tik kaip siekis įtvirtinti visiems priimtinas konkurencinės kovos taisykles ir priversti šių žaidimo taisyklių laikytis visus bendruomenės narius.

Totalitarinis valdymas yra tarsi politinis būtent todėl, kad jam trūksta šio pamatinio politiškumo bruožo. Savo pagrindu ir giliausia esme jis yra pilietinis valdymas, kuriam esant valdžią kokiu nors būdu įgijusi pilietinės visuomenės grupė ją uzurpuoja ir pradeda ja piktnaudžiauti, totalizuodama savo dalinį interesą ir valią – paskelbdama jį bendruoju interesu ir smurtu priversdama visuomenę priimti jos primestas žaidimo taisykles bei jų laikytis. Tariamai politinis valdymas imituoja reprezentuojąs bendrąjį visuomenės interesą, todėl, kalbant madingu pomoderniosios filosofijos žargonu, jis yra tik tikros politinės tvarkos simuliakras.

Pamatinės reikšmės faktas, kad totalitarinio valdymo galimybė „užprogramuota“ pačios pilietinės visuomenės prigimtyje, skatina atsargiau ir kritiškiau pažvelgti į kai kuriuos įsitvirtinusius ir ideologinio mąstymo klišėmis spėjusius tapti vaizdinius apie totalitarinės valstybės ir pilietinės visuomenės santykį. Nuolatos kartojamas teiginys, kad totalitarinė valstybė sutriuškina ir net sunaikina pilietinę visuomenę, laikomas kone savaime akivaizdžia aksioma. Paviršutiniškai žvelgiant jis skamba gana įtikinamai. Įsigilinus į valstybės ir visuomenės santykio klausimą jis greitai pradeda atrodyti gerokai supaprastintas ir iškreiptas, nes jo pagrįstumą ir įtikinamumą smarkiai sumenkina tik ką aptartas paradoksas, kad pilietinė visuomenė, iš tiesų galinti tapti ir ne kartą tapusi totalitarinio valdymo auka, pati bent iš dalies kuria tokio ją naikinančio valdymo prielaidas.

Tokią kiek nukrypstančią nuo vyraujančios totalitarinės valstybės ir pilietinės visuomenės santykio interpretaciją bent iš dalies patvirtina ir dar visai nesena politinė Vidurio ir Rytų Europos šalių patirtis. Ji taip pat verčia rimtai suabejoti politologinėje ir tranzitologinėje literatūroje spėjusiu paplisti ir beveik nepajudinamai įsitvirtinusiu aiškinimu, neva šių šalių totalitarinius režimus sugriovė ar nuvertė tarsi iš po žemių staiga išdygusios laisvės troškusios pilietinės visuomenės. Toks aiškinimas skamba tarsi įtikinamai, bet tik iki to momento, kai susivokiama, jog tokį žygdarbį sugebėjusios atlikti minėtos visuomenės po „aksominių revoliucijų“ dėl nežinomų priežasčių paslaptingai išnyko. Išsilaisvinus iš komunistinės totalitarinės priespaudos kažkodėl vėl skubiai pulta jas „kurti“, ir štai jau ištisus du dešimtmečius ne itin sėkmingai mėginama tai daryti pasitelkus visą profesionalių kūrėjų armiją. Jau vien tai, kad šis „kūrimas“ tapo šioje srityje besispecializuojančios palyginti mažos profesionalų grupės gerai apmokamu užsiėmimu ir pragyvenimo šaltiniu, savaime yra požymis, jog šitaip konstruojamas pilietiškumas, švelniai tariant, sunkiai dera su klasikinio pilietiškumo samprata.

Pilietiškumo sampratos idėjinis ir moralinis pagrindas visada buvo savaime suprantama nuostata, kad pilietiškumo dorybė pirmiausia yra asmens apsisprendimas ir gebėjimas individualų egoistinį interesą derinti su visos bendruomenės interesu, o ypatingais atvejais – ir dėl jo pasiaukoti. Tai – ne skambi retorinė frazė. Juk vienas labiausiai krintančių į akis ir trikdančių paradoksų aptarinėjant pilietiškumo ugdymo perspektyvas turėtų būti aplinkybė, kad prieš dvidešimt metų daugybė Lietuvos žmonių pasiaukojamai gynė atkurtąją valstybę be jokių tada dar neegzistavusių pilietinės visuomenės kūrėjų paskaitų bei raginimų ir nepraėję jokių pilietinio ugdymo mokyklų, kursų ir programų.

Tačiau pamėginus nuosekliai apmąstyti šia trikdančią patirtį neišvengiamai kyla dar fundamentalesnis klausimas. Jeigu pilietinės visuomenės buvimas yra būtina netotalitarinės politinės santvarkos ir laisvos visuomenės egzistavimo sąlyga ir kartu patikimas jų atpažinimo požymis, tai kokioje santvarkoje iš tiesų gyvena žmonės ir kokia iš tikrųjų yra šalis ir valstybė, kurioje pilietinė visuomenė vis „kuriama“ ir iš esmės yra virtusi „amžinai tampančia“ pilietine visuomene?

Klausimą galima suformuluoti dar konkrečiau ir tiksliau. Ar tai reiškia, kad valstybė vis dar išgyvena politiškai neapibrėžtą ir sunkiai apibūdinamą, neaišku, kiek truksiantį perėjimo į tikrą pilietinę visuomenę, taigi ir į tikrai laisvą politinę santvarką, laikotarpį, ar vis dėlto šis perėjimas jau įvyko, tik jo sukurta nauja santvarka iki šiol nėra deramai suprasta ir juo labiau tiksliai įvardyta? Ar, užuot nekritiškai priėmus ir be perstojo kartojus nuvalkiotas pokomunistinės tranzitologijos mokslo tiesas, nederėtų susimąstyti, kad „aksominių revoliucijų“ laikotarpiu įvykęs istorinis virsmas, ko gero, buvo anaiptol ne laisvės triumfas?

Ar tai nebuvo tik išradingai įgyvendintas senosios totalitarinės sistemos pertvarkymas, jos dereguliavimas, leidęs klasikinę, lengvai atpažistamą totalitarinę santvarką pakeisti modernesniu ir efektyvesniu neototalitariniu valdymu, kurio veikimo mechanizmą ir represyvų pobūdį subtiliai slepia kruopščiai supintas „laisvės“ institucijų iškabų ir „valdomos demokratijos“ formalistinių procedūrų tinklas?

Komentarų: 2

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s