Prof. ALFONSAS VAIŠVILA: Valdžia slapta pasisavino tautos suverenitetą

Visuomenės perkeitimas: daiktus vadinti netikrais vardais, dezorientuojant ir demoralizuojant ją

Šia prasme popiežius Jonas Paulius II minėtoje enciklikoje (žr.pirmąją sreaipsnio dalį ČIA) įspėdamas demokratiją apie jai kylančią grėsmę iš jos pačios uoliai kuriamos ir palaikomos vertybių sumaišties, praktiškai virstančios vertybių praradimu, rašė: „demokratija be vertybių lengvai virsta aiškiu arba užmaskuotu totalitarizmu“. Dažniausia – „užmaskuotu“, nes totalitariniai režimai, kaip žinia, niekur savęs nevadino ir nevadina totalitariniais: priešingai – hitlerinė Vokietija save deklaravo kaip „teisinę valstybę“ , sovietinis totalitarizmas vadinosi „liaudies valdžia“, šiuolaikinė Šiaurės Korėja irgi nevadina savęs totalitarine: ji – „Liaudies Respublika“ (suprask, demokratinė).

Vertybių sumaišties atveju galimybė prarasti savo tapatumą atsiveria ne tik demokratijai, bet ir asmens intelektui: vertybėse pasimetęs intelektas iš tautai svarbaus turto gali virsti savo priešybe – padidinta grėsme tautai. Ar ne apie tai byloja minėtų autorių veikalai, kuriuose pirmiausia norima matyti tik „gryną meną“, „gryną faktografiją“, įmantrius žodžius, jų rezginius, įtaigiai pasmerkiančius tautos egzistencijai itin reikšmingas vertybes, kad tų vertybių nelikus menas galėtų klestėti „dėl meno“, „istorija dėl istorijos“.

Šiame bendrame vertybių praradimo kontekste natūralu, kad toks intelektas gali susilaukti ir atitinkamo palaikymo, paskatinimo iš panašių intelektualų ir intelektualia veikla užsiimančių organizacijų, kaip Valstybinis dramos teatras, Rašytojų sąjungos valdyba…

Kad su savo tautos vertybėmis nesuaugęs ir ne joms tarnaujantis intelektas gali būti itin pavojingas tautai, papildomai liudija ir intelektualo, pokario MGB agento J. Markulio-Erelio veikla, padariusi Lietuvos laisvės sąjūdžiui galbūt daugiau žalos negu visi tuo metu veikę MGB agentai.

Dabarties sąlygomis (2019 m.) tokio pat „intelekto“ pavojingumą Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai nebaudžiamai demonstruoja vanagaitės, ivaškevičiai, šepečiai…, besityčiojantys iš tautos laisvės kovų ir laisvės kovotojų, ar Vilniaus savivaldybės meras Šimašius, griaunantis Vilniaus mieste lietuvių tautos laisvės kovos atminties ženklus…

Autoritarizmo tendencijos. Liberaliosios demokratijos valdžia skelbiasi kylanti iš visuomenės, visuomenei atstovaujanti, jai tarnaujanti ir kartu nepageidauja visuomenės dalyvavimo valstybės valdyme. Lietuvoje tai rodo didžiulės konstitucinės ir įstatyminės kliūtys surengti Lietuvoje referendumą visuomenės iniciatyva ir jame norimai elgesio normai priimti. Vienais Konstitucijos straipsniais skelbiama: „suverenitetas priklauso tautai“ (2 str.), „svarbiausi valstybės ir tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“ (9 str. 1 d.), o kita tos pačios Konstitucijos norma (9 str. 2 d.) nustatomi tautai praktiškai neįvykdomi reikalavimai tai padaryti.

Pats referendumo įstatymas 2012 m. įrašomas į konstitucinių įstatymų sąrašą, kad kuo sunkiau būtų jį ateityje Seime pakeisti piliečių iniciatyvos išlaisvinimo linkme. Tai reiškia, jog nuo „tautos suvereniteto“ praktikoje slaptai pereinama prie valdžios suvereniteto.

Šiuo metu iš Europoje demokratinėmis valstybėmis save vadinančių valstybių, demokratiškumas nekelia abejonių galbūt tik Šveicarijoje, kur atstovaujamoji demokratija veikia kartu su tiesiogine. Visur kitur iš esmės turime atstovaujamąsias demokratijas, kurių galimybės virsti slaptu autoritarizmu, oligarchiniu valdymu ar situaciniu totalitarizmu, labai didelės. Iki 2019 03 21 iš Lietuvos piliečių Konstitucija buvo atėmusi teisę tiesiogiai kreiptis ir į Konstitucinį teismą, t. y. gintis nuo galimai Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų, kurie pirmiausia pažeidžia ne valdžios, o piliečių teises. Tačiau Konstitucija šią teisę pripažino išimtinai valdžios institucijoms (106 str.) .

Panašų tautos suvereniteto vertimą valdžios suverenitetu, nepagarba visuomenės teisei dalyvauti valstybės valdyme skaitome ir tarptautiniu lygiu: 1988 m. „Amnesty International“ išleistoje knygoje „Kada žudo valstybė“ smerkiama visuomenės daugumos nuomonė, nepalaikanti mirties bausmės panaikinimo, esą „žmogaus teisių užtikrinimas niekada neturi priklausyti nuo visuomenės nuomonės“. (Šiai nuostatai pritariama ir Lietuvoje).

Suprask, apie žmogaus teises ir jų užtikrinimą pačių svarbiausių žmogaus teisių ginties srityse turi spręsti ne visuomenė, o valdžia, atvirai ignoruojanti Konstitucijos imperatyvą: „svarbiausi valstybės ir tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“ (9 str.).

Vokietijos kanclerė A. Merkel savo imigracijos politikos, keliančios potencialią grėsmę Vokietijos piliečiams, nesiteikė pristatyti Bundestagui, gauti jo pritarimą. Vienasmeniškai nutarė priimti imigrantų tiek, kiek atvyks…

Totalitariniai režimai, kaip žinia, irgi skelbia, kad ne visuomenė, o valdžia žino, ko visuomenei reikia. Ar naciai, bolševikai kada nors klausė visuomenės nuomonės, reikia ar nereikia vykdyti žydų ar kitų tautų genocidą, masiškai tremti ar netremti į Sibirą Baltijos tautų žmones?

Apskritai Vakaruose šiandien formuojasi įsitikinimas, kad visuomenes jau valdo ne tautų savivalda, ne parlamentai, o piliečių nerinktos institucijos – teismai. „Teismas yra permainų Amerikos visuomenėje kūrėjas“.

Tą pačią tendenciją, nors ne tokio masto, stebime ir Lietuvoje

Gilumines reformas, radikaliai keičiančias šimtmečiais nusistovėjusias vertybes, Lietuvoje irgi skelbia ne Seimas, ne tauta, o niekieno nerinkta institucija Konstitucinis teismas, o kartais – ir kiti teismai, inspiruojami Europos Sąjungos institucijų.

Ne tauta, ne Seimas, o KT 1998 m. panaikino mirties bausmę, nustatė, kad asmuo apkaltos būdu nušalintas nuo pareigų negali iki gyvos galvos būti renkamas Seimu nariu ir Respublikos prezidentu , iš esmės pakeitė, kaip minėta, šeimos sampratą, padarydamas ją konkrečiu atveju nežinia ką reiškiančią…

Bet jeigu sprendimus, iš esmės keičiančius vertybes, priima ne tauta, ne tautos rinkti atstovai, tai natūraliai kyla klausimas, ar Lietuva dar respublika, ar dar galioja Konstitucijos 4 str.: aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“, ar tebegalioja ir draudimas savintis tautos suverenias galias (3 str.).

Šį savo kompetencijos plėtimą KT grindžia jo paties sukurta formule: „negalima skaityti Konstitucijos pažodžiui“, kuria remiantis KT gali jam nepatogų rašytinį Konstitucijos tekstą keisti „konstitucijos dvasia“.

O ką ši „dvasia“ konkrečiu atveju reiškia, žino irgi tik KT. Tauta tokiu atveju pasilieka tarsi be Konstitucijos esant Konstitucijai. Tai atsitiko dar ir dėl to, kad Konstitucija ir KT įstatymas, išvardija tik KT teises aiškinti Konstituciją ir nenustato jokių pareigų, kurios nubrėžtų bent principines ribas, kurių nevalia peržengti aiškinant Konstituciją.

Panašią situaciją galima stebėti ir skaitant „Nacionalinių kultūros ir meno premijų skyrimo nuostatus“ (2015 m.). Juose iš esmės irgi išvardijamos tik premijų skyrimo komisijos teisės ir jokių pareigų: kokių vertybių atžvilgiu premijuojami kūriniai laikytini tautai „reikšmingais“.

Šis klausimas atiduotas grynai komisijos narių subjektyvumui be jokių tą subjektyvumą nukreipiančių vertybinių orientacijų, tarsi ta komisija būtų ne valstybinė, o privačių asmenų sambūris, o premijos skiriamos ne iš valstybės biudžeto, o iš privačių fondų. Todėl premijos gali būti skiriamos ir tokių kūrinių autoriams, kurie atvirai neigia sovietinę okupaciją, tyčiojasi iš lietuvių tautos laisvės siekio, valstybingumo, iš laisvės kovotojų, paaukojusių už šį siekį savo gyvybes, t. y. Nuostatai leidžia ir Nepriklausomos Lietuvos institucijoms iš esmės atkartoti sovietinio totalitarizmo duotus mūsų laisvės kovas niekinančius vertinimus, tarsi Lietuvos institucijose būtų slaptai įsikūrę buvusio komunistinio režimo, o dabar Kremliaus propagandistai.

To papildomas liudijimas: Lietuvos televizijos LRT kanalas net ir šiais metais (2019 07 06) Lietuvos Valstybės dienos proga demonstravo okupacijos sąlygomis sukurtą ir okupanto ideologijai tarnaujantį V. Žalakevičiaus filmą “Niekas nenorėjo mirti“, dangstantis tuo pačiu „menas dėl meno“ principu, destiliuotu nuo lietuvių tautos valstybingumo vertybių.

Teisė, pareigomis neribojama, kaip žinia, anksčiau ar vėliau išsigimsta ir turi išsigimti į vienokį ar kitokį valdžios uzurpavimą, situacinį autoritarizmą… Autoritariniai metodai slaptai skverbiasi į demokratiją deklaruojančių valstybių valdymą ypač tais atvejais, kai norima priimti atskiroms interesų grupėms naudingus sprendimus, kuriems nepritartų parlamentai ar visuomenės dauguma.

Asmens teisių pažeidimas ir negalimybė jį panaikinti

Su situaciniu totalitarizmu susijusi ir negalimybė pašalinti valstybės įvykdytą konkretaus asmens tęstinį teisių pažeidimą. Štai 2004 05 25 KT priėmė nutarimą, kuriuo išaiškino, jog apkaltos būdu nušalintas nuo pareigų asmuo praranda iki gyvos galvos pasyviąją rinkimų teisę balotiruotis į Seimą ar būti renkamas Lietuvos Prezidentu .

Šią KT nustatytą sankciją EŽTT 2011 01 06 sprendimu pripažino neproporcingą, prieštaraujančią Konvencijos I protokolo 3-iam straipsniui (laisvų rinkimų teisė) ir įpareigojo šį pažeidimą pašalinti.

KT, dėdamasis neklystančiu, atsisakė toje dalyje peržiūrėti ir pakeisti savo neteisėtą nutarimą, pareiškęs, jog šis nutarimas gali būti pakeistas tik priėmus atitinkamą Konstitucijos normą pagal visas Konstitucijos keitimo procedūras arba tai gali padaryti tauta referendumu . Seimas jau kelis kartus bandė priimti tokią normą, bet dėl sudėtingų procedūrų negali to padaryti – vis pritrūksta Seime narių balsų „už“.

Todėl šio asmens teisių ginties srityje susidarė, šachmatininkų kalba šnekant, pato situacija: EŽTT reikalauja panaikinti Konvencijai prieštaraujančią ir asmens teises pažeidžiančią normą, o valstybė nepajėgia tai padaryti ir taip neveikimu sankcionuoja daugiau kaip 8 metus trunkantį konkretaus asmens teisių pažeidimą. Liberalios demokratijos institucijų sistema pasirodė pajėgi pažeisti asmens teises, bet nepajėgi pašalinti savo pačios įvykdytą pažeidimą.

Tai akivaizdus situacinio totalitarizmo atvejis demokratinėje teisinėje valstybėje, kai atskiras žmogus negali apsiginti nuo jo teises pažeidžiančių valstybės neteisėtų veiksmų, naudodamasis tos pačios valstybės institucijų sistema.

Klasikiniame totalitarizme asmuo irgi negali apginti savo teisių nuo valdžios savivalės (pavyzdžiui, nuo trėmimų, nuo konfiskacijų, nepagrįstų areštų, nuo diskriminacijos…) naudodamasis to režimo institucijų sistema, nes tokių skundų nagrinėjimas tiesiog neįeina į veikiančios teismų ir kitokių institucijų sistemos kompetenciją, nes ta sistema sukurta valstybės savivalei legalizuoti, o ne jai riboti.

Liberalios demokratijos teismų ir kitų institucijų sistema regis specialiai sukurta ginti asmens teises nuo valdžios savivalės, bet šiuo atveju ji neveikia, nes atskiri Seimo nariai ar KT teisėjai ima vadovautis ne teisės, o savo asmeninių ambicijų viršenybe. „Nebijok teismo, bijok teisėjo“ kadaise sakė sovietinių lagerių kalinys A. Solženycinas.

Iš tiesų – žmogaus teises garantuoja ne pati teisinė sistema, o ją valdantys žmonės: jei tie žmonės de facto nevykdo pareigos pripažinti teisės viršenybę, jei jie savo asmeninę klaidą ar ambiciją kelia aukščiau teisės, tai ir demokratinė sistema nustoja būti demokratine, žmogaus teises ginančia. Jos veikimas tiesiog sustabdomas. Tokia sistema visada bus pažeminta savyje turinčiais situacinio totalitarizmo atvejais: demokratijos realybė reikalauja ne tik atitinkamų institucijų, bet ir demokratiškų, teisę gerbiančių ir iš totalitarinių režimų dvasios išsivadavusių žmonių.

Teisės negerbianti tauta provokuoja svetimųjų agresiją

Panaši pato situacija Lietuvos istorijoje buvo susidariusi „bajorų demokratijoje“ (XVII-XVIII), kai Lietuvos ir Lenkijos bajorai perėmė iš valdovo teisę leisti įstatymus, bet dėl piktnaudžiavimo pačių įvesta liberum veto teise pasidarė nepajėgūs tai daryti. Dėl to valstybė tapo nevaldoma, pasinėrė į socialinį, teisinį chaosą, politiškai, kariškai nusilpo ir tuo siuntė kaimynams savižudę žinią apie save kaip lengvai pasiekiamą grobį ir galiausiai išprovokavo jų agresiją.

Mūsų bajorams teko gyventi daugiau kaip 100 metų svetimųjų nelaisvėje, kad suvoktų, jog pernelyg didelė meilė teisėms ir neapykanta pareigomis yra jų tiesioginis kelias į nelaisvę ir totalitarizmą, įvedamą savų ar svetimųjų.

Išganingoji pareigos misija

Demokratijos ir teisės naudai būtina pabrėžti išskirtinę pareigos misiją, palaikant teisės tapatumą ir jos socialumą. Pareiga suteikia prasmę ir tapatumą visoms asmens teisėms ir socialinio turinio sąvokoms, saugo demokratiją konkrečiose situacijose nuo transformacijų į vienokią ar kitokią totalitarizmo apraišką.

Skola, sakėme, susaistyta pareigos ją grąžinti, yra skola, o skola be šios pareigos – svetimo turto vagystė. Asmens teisė, susaistyta pareiga, yra teisė, o atskirta nuo pareigos – agresyvi privilegija artimo atžvilgiu. Teisių-pareigų vienovė suteikia teisinį (tikrąjį) turinį bei apibrėžtumą ir tokioms fundamentalioms etinėms sąvokoms kaip gėris ir blogis. Juk geras žmogus – tai tas, kuris naudojasi teisėmis vykdydamas pareigas (geras skolininkas, kuris naudojasi teise skolintis ir vykdo pareigą grąžinti skolą) ir blogas žmogus, kuris naudojasi teisėmis nevykdydamas iš jų išplaukiančių pareigų (blogas skolininkas, kuris naudojasi teise skolintis, bet nevykdo pareigos gražinti skolą).

Tai reiškia, kad visur apie mūsų gerą ar blogą poelgį sprendžia išimtinai artimas ir sprendžia pagal tai, ar naudodamiesi savo teisėmis vykdome atitinkamas pareigas, kurios savo esme yra skirtos pripažinti artimą ir jo teisėmis riboti savo teises.

Bet jei nagrinėsime gėrio ir blogio sąvokas be ryšio su teisių-pareigų vienove (pusiausvyra), tai jas paversime neinformatyviomis abstrakcijomis, nieko konkretaus apie žmonių tarpusavio santykius nepasakančiomis ir, kaip bevertes, turėsime pašalinti iš racionalios apyvartos.

Asmenys, nesaistantys savo teisių pareigomis, praranda žmogui būdingą socialumą, nes tokie asmenys, pasak prof. W. N. Hohfeldo, „negali domėtis kitų žmonių teisėmis ir laisvėmis“ . Ir tai suprantama, nes sakoma: „žmogus yra tuo, kuo jis yra artimo atžvilgiu“. Todėl būti žmogumi neįmanoma kitaip, kaip tik naudojantis savo teisėmis vykdyti pareigą nepažeisti artimo teisių. Asmens teisės į gyvybę, į sveikatą, į laisvę, į nuosavybę, į išsilavinimą… – tai tik suteikti asmeniui formalūs leidimai tapti žmogumi, o pareigų vykdymas yra realus tapimo žmogumi būdas. Dėl to pareigą čekų teisininkas V. Kubešas ir vadina pačia „žmoniškiausia sąvoka“ (menschlichsten Begriff): „neįmanoma ilgai gyventi žmonišką gyvenimą tokiame pasaulyje, kuris neigia pareigas ir dėl to praranda savo vertę“.

Teisių-pareigų vienovės ignoravimas yra ne tik atsisakymas nuo teisės, bet ir atsisakymas gyventi santarvėje su artimu. Tai kartu ir pareiškimas, jog toje dalyje norima tarpusavio santykius gristi ne teise, o jėga (fizine, ekonomine, politine). Bet tada asmens teisės baigiasi ten, kur baigiasi jo jėga ir jos persvara. O su jėgos viršenybė baigiasi demokratija ir prasideda totalitariniams režimams būdinga stipriojo savivale, nepriklausomai nuo to, kas yra šios savivalės subjektas: valstybė ar asocialus individas.

Iš to galima padaryti tarpinę išvadą: šiuolaikinis individas, siekdamas vis daugiau teisių (laivės), pareigomis neribojamų, apsinuodija laisve, dėl to lieka vienišas, pareigų vengimu atsiskyręs nuo visuomenės, dėl to tapęs jai nereikalingas, bejėgiškas ir galiausiai – nesaugus.

Tokį asmenį E. Fromas vadina pasiruošusiu „paaukoti savo laisvę įvairiems diktatoriams“ . Ir, matyt, todėl, kad šitaip atgautų galimybę vėlei sugrįžti į visuomenę, net ir į tokią, kur nėra galimybės persisotinti laisve, bet yra galimybė kentėti tos pačios laisvės badą.
Čia paminėta tik keletas faktų bendros tendencijos, tampančios pagrindinėmis šiandieninės demokratijos likimą ateityje lemsiančiomis problemomis.

Autorius yra profesorius, teisės filosofijos habilituotas mokslų daktaras

 

Komentarų: 1

  1. Aciu uz toki suprantama ir kartu gilu teksta! Taiva, kad daugybe zmoniu vertina ne sugyvenima su kitais, bet savivale, lipima per galvas. Cia seimoje sitie dalykai pasejami. Silpnos seimos, be morales. Tik pilva prikimst. Sviesuomene isnaikinta. Po truputi atsikuria. Girdejau, kad turi 50 metu praeiti normaliom salygom, kad atsikurtu tautos ziedas. Turi visuomeneje susiformuoti kazkokia kritine sviesuomenes mase, kad ji pradetu savo aktyviu dalyvavimo viesajame gyvenime kreipti valstybes vaira.

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s