Algimantas Rusteika

Kasmet nuo praeitų Kalėdų, ypač dabar, kai pasaulis sparčiai žengia į beprotnamį, susikaupia valandų, kai viskas rodės beprasmiška. Aišku, dažniausiai dėl savo klaidų, nesąmonių, nuodėmių ir šiaip egoizmėlio, ko vis dažniau jau nebeįmanoma nepripažinti, kaip besistengtum. Užklumpa paprastai staiga, netikėtai, kaip lietus – pritvinkusi votis trūksta ir aptaško.

Geriausia našta ir skauduliais draugiškai pasidalinti su artimu, mylimu, jei toks šalia – tada turi geresnį variantą. Apkaltini jį viskuo ir savo kaltes numeti tam, kuris negali tavęs nepriimti ir palieka taip gera ir lengva, ir turi kaltą dėl pasaulio tragedijų. Tą, kuris tave myli.

Grynas kaifas, nebereikia nieko suprasti, vertinti, gailėtis – tai tegul jis viską supranta, vertina ir gailisi dėl to, ką tu padarei, nes kaltas vien tuo, kad yra šalia. Tegul dabar pasiskaudina iki soties, kuo labiau, tuo tau lengviau – ir bemat pagerėja!

O svarbiausia, nereikės pamatyti savęs, nebeteks apstulbti ir pasibaisėti tuo padaru, paskendusiu savigailoj, savo tobulybėj ir kaltininkų ieškojimuose. Pasaulis tampa paprastas, aiškus, čemodano formos – juodai baltas, kaip “meninė“ fotografija, netgi dvasingas. Ir jį lengvai valdai.

Jeigu turi žmogų, kuris tave tokį sugeba suprasti, pakęsti ir net priimti – pasisekė. Ištraukei laimingą bilietą ir neperspausk, kad neprarastum, brangink, ką turi, nes tą turi vienetai iš tūkstančių. Ir viskas tau bus gerai – tiek, kiek įmanoma šiais nuostabiausiais nelaisvės laisvių laikais.

Aišku, gali lengvai įsijausti į vaidmenį ir pavažiuot iki galinės stotelės – reikalauk neįmanomo, visiško pasidavimo ir apsikaltinimo. Taip laimėsi mūšį, pralaimėsi karą ir gyvenimą, daugelis šitaip įsijaučia ir daugiau nieko nebejaučia. Tai pabaigos pradžia.

Tada lieka vienatvė kartu, prisiminimai apie ateitį ir gyvenimas praeityse. Ėjimas per tuos, kuriems ant tavęs nusispjaut ir baimė pažvelgt į veidrodį, tą pasakyt vaikams ar motinai, jeigu ją dar turi. Neduok Dieve, jei dėl tavo nesąmonių atsitiks, ko nebegalėsi pakeisti. Nuvalkiota, bet didelė tiesa.

Dabar susikaupimo ir vilties metas ir žmogui, ir tautai. Nei prarasto laiko ir žmogaus, nei taikos ir valstybės, nei šansų ir meilės sugrąžint neįmanoma. Turėkit ką turit, nes nieko daugiau nebebus duota, branginkit ir saugokit, ir būsit, vaikučiai, ne visada teisūs. Bet visada laimingi.

Paskelbė Lietuva pirmiausia

Kauno forumas – pilietinė iniciatyva, siekianti telkti Lietuvos likimui neabejingus Kauno mokslo, kultūros ir verslo pasaulio atstovus. Mes siekiame ugdyti visuomenės sąmoningumą, grąžinti žmonėms Lietuvą ir Lietuvai jos žmones. Peržiūrėti visus Lietuva pirmiausia įrašus